Per keturis dešimtmečius vien Žaliakalnio Ąžuolyne Kaunas neteko net 239 ąžuolų, – tai rodo 1982 metais atlikto parko medžių surašymo duomenys. Pastaraisiais metais vystomų sporto, infrastruktūros ir privačių objektų statybos šį skaičių dar labiau paspartino. Kaip ir ar sugebėsime sustabdyti šį procesą?

Šiuo metu Dainų slėnyje ir Lietuvos zoologijos sode vykstantys rekonstrukcijos darbai rodo, kad vis dar labai trūksta gebėjimų, žinių ir požiūrio, kaip ir kodėl reikia saugoti Kauno teritorijoje vis dar augančią sengirę. Ąžuolai yra būtent jos palikimas – unikali vieta Europoje.

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto auklėtinė, asociacijos „Žaliasis Ąžuolynas“ vadovė, kaunietė Laura Ramanauskaitė atkreipė dėmesį, kad nuolat stebimas netinkamas požiūris į gamtos apsaugą mieste.

Pavyzdžiui, vykdant tvarkymo darbus Dainų slėnyje buvo visiškai nugremžta ir išvalyta žemės paklotė, o sunkiasvorė technika vienoje vertingiausių Kauno gamtos vietų – pačioje mūsų protėvių šventovėje, važinėjo prie pat medžių kamienų, taip sukeldama didžiulį neigiamą poveikį jų apsaugai.

– Kasmet iškyla po kelias situacijas, susijusias su gražiausio ir vertingiausio parko – Kauno Ąžuolyno teritorija. Kodėl nemokame saugoti šio unikalaus gamtos objekto? – paklausiau L. Ramanauskaitės.

– Ąžuolynas yra valstybinės reikšmės parkas, vienas iš 33 parkų Lietuvoje, kuriam suteiktas kultūros paveldo vertybės statusas. Tai sengirė, atspindinti Lietuvos istorijos laikotarpius. Kodėl nemokame jos saugoti, atsakymas nėra vienareikšmis. Tai susiję su mūsų požiūriu į istoriją, vertybes, galų gale – su žmonių kultūra, išsilavinimu, išprusimu.

– Kokias svarbiausias veiklas vykdo jūsų vadovaujama asociacija, kokius žmones – narius vienija, kokie organizacijos tikslai?

– Pagrindinis organizacijos steigimo tikslas yra apsaugoti Žaliakalnio Ąžuolyną. Prieš daugiau kaip dvidešimt metų prasidėjusi Ąžuolyno pakraščių „parceliavimo“ tendencija, lėmė poreikį turėti formalią organizaciją, kuri gebėtų dalyvauti dialoge su savivaldybe ir kitomis institucijomis.

Mūsų tikslas išsaugoti šio Ąžuolyno parko vientisumą ir unikalumą. Kaip mes tai darome? Per dvidešimt metų buvo surengta nemažai renginių, seminarų, susitikimų su mokslo bendruomene, ekspertais, vykdomos ekskursijos. Tačiau didžioji dalis mūsų darbo yra nematoma – nuolat vyksta susirašinėjimas su valstybės ir vietos institucijomis. Šiuo metu aktualiausios temos – automobilių parkavimas masinių renginių metu, laikino tolimųjų metimų sektoriaus iškėlimas iš Ąžuolyno, Dainų slėnio rekonstrukcijos stebėsena ir kiti klausimai, kurių iškyla nuolat.

– Ar sutinkate, kad tik dėka asociacijos įsteigimo, vykdytų veiklų, pilietinio aktyvumo pavyko pasiekti, kad ši teritorija nebūtų sudarkyta netinkamais sprendimais?

– Ąžuolyno parko sutvarkymo klausimas buvo aktualus nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tai yra labai svarbus senosios tarpukario Lietuvos elementas, neatskiriama mūsų, kauniečių, tapatybės dalis. Todėl parko rekonstrukcijos planavimo procesas pritraukė daug visuomenės dėmesio. Architektai, meno, kultūros žmonės, žaliakalniečiai įsitraukė ir aiškiai tarė, kad pavyzdžiui, nenori matyti parke rododendrų. Man tie rododendrai, kuriais buvo numatyta „papuošti“ sengirę, tapo savotišku tapatybės simboliu, aiškiai parodžiusiu, kad kauniečiai yra prieš invazinius, popkultūros sprendinius Ąžuolyne. Džiugu, kad savivaldybė į tai atsižvelgė.

Mano galva, visuomenė, gyventojai turi domėtis, kas vyksta šalia jų gyvenamojoje aplinkoje, kokius sprendimus priima jų išrinkta miesto valdžia ir kritiškai tai vertinti. Dialogas ir argumentuota diskusija yra būtina, kad miesto plėtra tarnautų ne tik verslo ar valdžios interesams, bet ir atlieptų, visų pirma, gyventojų poreikius.

– Ar vis dar pastebite trūkumų, kas nebuvo padaryta? Kokius matote į priekį tikslus, susijusius su Kauno Ąžuolyno tvarkymu, priežiūra?

– Ąžuolyno parkas yra ne tik vienas svarbiausių Kauno identiteto veiksnių, bet ir milžiniškas miesto turtas. Domiuosi kitų valstybių praktiką, saugant ir prižiūrint savo parkus, ypač – nacionalinės svarbos. Parko teritorijos jokiu būdu nėra dalomos, skaidomos, dalinamos. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje nuo seno susiformavusių parkų teritorijos pakraščiuose jokiu būdu neatsiras statybų projektai, aptvertos uždaros privačios „salelės“ ar kiti, su parkų poreikiais nesusiję statiniai bei veikla.

Deja, į Žaliakalnio Ąžuolyno parką nuolat bandoma „įsiterpti“ visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Jau ne pirmą dešimtmetį kuriamas statybų precedentas buvusių teniso kortų teritorijoje, kuris pastaruoju metu tik dar labiau suaktyvėjo. Kyla pagrįstų baimių, kad taip nutiks ir su Vydūno al. 4 esančia teritorija. Susidariusi kryptis yra labai ydinga, rizikuojame netekti sengirės palikimo. Jau daug netekome. Šis besitęsiantis, o dar ir aktyvėjantis procesas labai neramina.

– Tačiau pilietinė visuomenė kartais geba susivienyti ir išreikšti savo požiūrį, kaip, pavyzdžiui, nutiko dėl plano įrengti parkingo aikštelę jūsų minimoje teritorijoje Vydūno al. 4?

– Automobilių stovėjimo aikštelės klausimas prasidėjo 2021 metais. Visos Kauno bendruomenės reagavo žaibiškai, buvo parengtos šūsnys dokumentų visoms įmanomoms institucijoms. Advokatas S. Dambrauskas ir Viešojo intereso gynimo fondas labai padėjo skundžiant savivaldybės tarybos sprendimą. Peticiją internete dėl parko vientisumo išsaugojimo pasirašė beveik 10 tūkst. gyventojų. Tai svarus ženklas.

Pačio sklypo Vydūno al. 4 istorija siekia 2002 metus. Ten viskas ir prasidėjo. Turbūt nebuvo mero Kaune, kuris nebūtų turėjęs šio klausimo savo darbotvarkėje. Šiuo metu sklypas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Jis nėra išnuomotas. Paskutinė žemės nuomos sutartis buvo nutraukta 2016 metais.

– Neramina ir Adomo Mickevičiaus slėnio tvarkymo, tiksliau, netvarkymo tema. Tai senas Kauno skaudulys, ko trūksta, kad jis būtų pajudintas?

– Adomo Mickevičiaus slėnis ir aplink esanti teritorija pateko į savotišką urbanistinę tremtį. Lengvai pasiekiamų pėsčiųjų takų ten patekti nėra, iš kelių pusių juosiamas judrių gatvių, kuriose nėra jokio kelkraščio. Troleibusu ir autobusu nepasiekiamas. Visiška tremtis, dar ir su netvarkinga vandens nuotekų sistema aukštupyje.

Šis slėnis yra vienas iš pagoniškosios kultūros sakralinių objektų. Neseniai prof. V. Vaitkevičiaus ekskursijos metu sužinojau, kad būtent slėnyje buvo rastas akmeninis Perkūno kirvukas. Baltų pagonių šventas simbolis. Tai tik įrodymas, kad nepelnytai apleistas slėnis slepia kur kas gilesnę prasmę nei mes šiandien matome ar vertiname. Manau, kad miestas turi užsibrėžti tikslą sutvarkyti upelį, išspręsti vandens nuotekų tinklo problemas. Slėnyje gyvena gausybė paukščių, auga unikali augmenija. Turime pasakišką, legendinę istorinę vietą, tikrai nuoširdžiai linkiu, kad ji pagaliau būtų sutvarkyta ir mes galėtume pakviesti gyventojus ir miesto svečius džiaugtis naturaliu, poetišku slėniu, tokiu, koks buvo prieš kelis šimtmečius.

– O kaip dėl šiuo metu vykstančio Lietuvos zoologijos sodo rekonstrucijos, ar tenka domėtis ten augančių ąžuolų apsauga?

– Šalia minimo sodo tvoros auga kelios dešimtys šimtamečių ąžuolų, kurie yra mūsų bendruomenės interesų lauke. Tai ta pati sengirės teritorija, kas kad už formalios Ąžuolyno parko ribos. Vykdant Radvilėnų plento rekonstrukciją, šalia jų buvo buvo supilti žvyro kalnai, smėlis, skalda. Šie ąžuolai yra lygiai tokie patys vertingi, kaip ir augantys saugomo parko teritorijoje. Esame kreipęsi į Kauno miesto savivaldybę su siūlymu šiuos ąžuolus įtraukti į valstybės saugomų medžių sąrašą. Tačiau tai tikrai ne vieninteliai ąžuolai Kaune, kuriuos privalome saugoti. Dauguma Romainių, Aukštųjų Šančių ir Žaliakalnio teritorijoje augančių šimtamečių ąžuolų yra senosios ąžuolų sengirės palikuonys. Gojaus palikuonys.

Mano galva, turime pagaliau sutarti, kad juos saugosime ir, kad jie yra Kauno tapatybės dalis – Kauno žalioji karūna. Senlietuviška ąžuolų giria miesto centre – unikali Europos mastu. Tokio ąžuolyno mūsų kontinente neturi niekas ir nė vienas miestas neturės. Būtų itin apmaudu, jei to neišsaugotume ateities Kaunui.

Dėkoju už pokalbį.

Publikuota laikraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio priede Kaunui „Laikinoji sostinė“ ir portale Lrytas.lt

Tęsiasi Ąžuolyno „parceliavimo“ metas?

Jums taip pat gali patikti

Dramatiškus įvykius išgyvenusi skulptūra grįžta į savo vietą

Parduotuvėje Žaliakalnyje dirbanti moteris griauna stereotipinį požiūrį į valytojos darbą

Pradžioje suremontavo, tada – uždarė ir parduos?

Interviu su R. Vyžintaite – Lajiene: „Kaunas tampa beveidžiu“