Šis savaitgalis Kaunui bus ypatingas – pirmą kartą aukščiausio lygio Europos klubinio krepšinio finalinės kovos vyks Lietuvoje, Kauno „Žalgirio“ arenoje. Šventinio šurmulio labai laukia ir Kauno senamiesčio verslininkai – po ilgai trukusios Vilniaus gatvės rekonstrukcijos vangiai gausėjantys lankytojų srautai, tikimasi, nor kiek pagyvės būtent po šio savaitgalio. Tačiau stebuklas gali ir neįvykti.

Šaliai ir Kauno miestui istorinis Eurolygos finalo ketverto turnyras bus surengtas gegužės 19–21 dienomis „Žalgirio“ arenoje, o jau dieną prieš prasidės daug veiksmo Laisvės alėjoje ir Vienybės aikštėje.

Deja, šventinis šurmulys iki senamiesčio gali ir neatjudėti – nei Vilniaus gatvėje, nei Rotušės aikštėje jokios papildomos veiklos iš miesto pusės nėra numatytos.

Vaizdas gerokai pasikeitė

Jei eisite iš Laisvės alėjos Vilniaus gatve link Rotušės aikštės, nustebsite, kad darbo dienos metu pagrindinėje senamiesčio pėsčiųjų gatvėje – vos keli praeiviai. Iki natūralaus gatvės posūkio, kur buvo išlikęs senasis grindinys, gatvė perklota visiškai naujai, tačiau dėl pakeistų ankstesnių sprendinių – pėsčiųjų zona plati ir nejauki. Po rekonstrukcijos nebeliko klombų augmenijai, o banaliai lyg traukinių perone sustatyti suoleliai atrodo nuobodžiai ir varganai.

„Tai gerai, kad sutvarkė, bet aišku, gaila, kad nebus gėlių. Džiaugiamės, kad galim pasėdėti ant suolelio priešais saulę, juk į kavinukę užeiti tikrai ne kasdien galime sau leisti“, – sako pakalbintos dvi senamiesčio pensininkės.

Pravertomis durimis pirkėjų laukia ir šioje atkarpoje įsikūrusios parduotuvėlės – daugumoje jų prekiaujama drabužiais, nors iškabos byloja, kad prekyba menka, viliojama išpardavimais, nuolaidomis. Atkarpoje iki požeminės pėsčiųjų perėjos vis dar veika senoji indų krautuvė, natūralių kvapų namai – šios parduotuvės atlaikė karantiną, rekonstrukciją, nors nemažai jų ir nebeliko. Pasak vietinių gyventojų, dalis vos vos kvėpuojančių parduotuvėlių paliktos veikti lengvatinėm sąlygom, kol patalpų savininkai ieško naujų nuomininkų.

„Būna dienų, kai užeina vienas pirkėjas“, – sako natūralios odos dirbinių studijos „Al bravo“ įkūrėjas ir savininkas Algirdas Velminskas. Antradienio popietę jo studijoje sutinkame ir vietos įžymybę dailininką Eugenijų Varkulevičių, kuris čia dažnai užsuka, kaip ir kiti senamiesčio maršrutais keliaujantys Algirdo pažįstami.

„Bet jie ne pirkėjai – draugai. Pakalbam ir vis smagiau. Gaila, kad mūsų senamiestis toks – negyvas, be prekybos. Stebiuosi logika kurti senamiestyje drabužių, batų parduotuves, optikas. Ne to reikia miestiečiams ir miesto svečiams – reikia knygynų, smulkių meno kūrinių, suvenyrų, kepyklėlių, gero maisto krautuvėlių. Bet kad jos išsilaikytų – reikia ir žmonių srauto“, – sako odinių gaminių meistras A. Velminskas.

Vilniaus gatvėje veikiančioje aliejaus, sūrio, o dabar jau ir daržovių iš Sardinijos krautuvėlėje sutikta senamiesčio gyventoja Kristina džiaugėsi, kad šioje parduotuvėlėje prekyba nenutrūko ir per gatvės renovaciją. „Labai tinka senamiesčiui tokio pobūdžio verslas, tikrai pritarčiau, kad smulkiai prekybai – ne tinklinėms parduotuvėms, kavinėms būtų ir kažkokios miesto subsidijos ar lengvatos“, – sakė ji.

Nepritaria mugių organizavimui

Nepritaria jis ir paplitusiai madai rengti senamiestyje įvairias šventines muges. „Kas man iš tų mugių, tik užstato palapinėmis iš kitų miestų atvykę prekeiviai visą gatvę, net norėdamas užsukti į mano galeriją, lankytojas greičiausiai net įėjimo neatranda“, – guodžiasi jis.

Panaši ir bendrovės „Gintarinis suvenyras“, Vilniaus gatvėje valdančios kelias gintaro, suvenyrų, lino gaminių, juvelyrikos parduotuves, vadovės Reginos Randienės nuomonė.

„Manau, verslui, kuris išliko senamiestyje, šiuo metu labiausiai reikia, kad miesto valdžia padėtų į jį sugrąžinti žmones. Vietinius ir turistus. Pagrindinė senamiesčio pėsčiųjų gatvė buvo taip ilgai remontuojama, jog vietiniai išsiugdė įprotį laisvalaikį leisti kitur ir į senamiestį nebegrįžta. Dažnas net nežino, jog remontas jau pasibaigęs. Iš senamiesčio į kitas vietas migravo ir ten vykę, jaukią atmosferą kūrę renginiai. Turistų grupės taip pat seniai nematytos senamiestyje. Kaunas tapo pravažiuojamu miestu, kur turistų autobusai sustoja anksti ryte, pakeliui į pajūrį ar vykdami į Vilnių“, – sako ji.

Balandžio pabaigoje Vilniaus gatvėje įsikūrusioje kavinėje „Vero cafe“, kurios bendrasavininkai Laima ir Darius Vėželiai taip pat yra aktyvūs senamiesčio bendruomenės nariai, vykusiame Kauno diskusijų klubo renginyje susirinkę Vilniaus gatvės verslininkai svarstė įvairias idėjas, kaip sugrąžinti žmones į senamiestį. Vieni siūlė nemokamą parkingą, kiti sakė, kad reiktų geros reklaminės kampanijos vietinėje ir nacionalinėje spaudoje, garsaus pranešimo, kad Kauno senamiestis vėl atidarytas.

Visi kalbėjusieji vienbalsiai pageidavo renginių. Tokių, kokie kažkada čia vyko – gyvos muzikos, mados, šokio švenčių. Buvo siūloma prašyti, kad prie tokių renginių galėtų prisidėti ir miestas, anksčiau juk tokia praktika buvo ir ji jau pasiteisino.

Savivaldybė ginasi: žmonių pakanka?

„Tikrai nemanome, kad nemokamas automobilių parkavimas senamiestyje duotų pozityvius rezultatus. Pasaulinės tendencijos taip pat rodo, kad automobilių pašalinimas iš tam tikrų teritorijų kuria pridėtinę vertę: kyla NT vertė, daugėja besilankančiųjų Geriausias to pavyzdys Rotušės aikštė: dalinai apribojus joje automobilių judėjimą – pasijuto erdvės pagyvėjimas“, – sako Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Gedeminas Barčauskas.

Pasak jo, Kauno darnaus judumo plane numatyta, kad senamiestyje automobilių ir stovėjimo aikštelių tik mažės, prioritetas bus skiriamas pėstiesiems. „Taip atsiras daugiau erdvių renginiams, kavinėms, o tuo pačiu didės ir senamiesčio patrauklumas“, – sako jis.

Paklaustas, ar planuojama susitikti su senamiesčio bendruomenėmis ir išklausyti jų pasiūlymus dėl žmonių srautų pritraukimo į senamiestį, G. Barčauskas ginasi, jog bendravimas su bendruomenėmis vyksta nuolat tiek dėl jiems aktualių klausimų, tiek dėl bendrų renginių ar iniciatyvų. Tik va atsakyti, kada paskutinį kartą buvo išklausyta jų nuomonė „Laikinosios sostinės“ kalbinti senamiesčio verslininkai neatsakė – nes neprisimena.

„Anksčiau vyko pokalbiai, kai reikėjo gaivinti senamiestį beveik prieš 15 metų. Po to, kai užkūrėme savo jėgomis veiksmą, viskas savaime vystėsi, barai buvo pilni žmonių, netrūko ir lankytojų parduotuvėse, paslaugų sektoriuje, tapo net savotiška mada iš Vilniaus važiuoti linksmintis į Kauno senamiestį, tuo metu daugėjo Kaune ir užsieniečių. Tačiau karantinas, rekonstrukcija, karas Ukrainoje padarė savo. Žmonės atprato eiti į senamiestį, matyt, teks vėl patiems organizuotis iš naujo – tik jau entuziazmo tokio nebėra, norėtųsi ir iš miesto valdžios empatijos, kultūrinių sprendinių – ne vien pakeisto grindinio“, – komentuoja vėl vienytis ketinantys Vilniaus gatvės verslininkai.

Siūlo mokytis iš kitų miestų

Diskusijoje apie Kauno senamiestį dalyvavę verslininkai svarstė, kad planuota rekonstrukcija buvo gera proga pagalvoti ir apie daugiau modernių sprendinių Vilniaus gatvėje, pažvelgti į ją naujai, kas galėtų gyvinti prekybą, kurtų jaukią atmosferą, trauktų žmones čia leisti laisvalaikį, apsilankyti. Tačiau jokių naujų sprendinių po rekonstrukcijos lankytojai neišvydo – tik pakeistą senąjį grindinį, kuris iki šiol kaitina miestiečių aistras. Daug kam naujasisi grindinys net jau ir po kurio laiko – nepatinka.

Kaunietis verslininkas Tomas Kriščiūnas Kauno senamiestį prisimena nuo vaikystės. Vyro močiutė atsikraustė į Kauno senamiestį Smetonos laikais. V. Kuzmos gatvėje, vėliau tapusioje Kurpių gatve mokėsi, užaugo ir gyveno jo mama, o Tomas vaikystėje daug laiko praleisdavo pas ją ir pats, svečiuodamasis pas močiutę.

„Be jokios abejonės Kauno senamiestis neatpažįstamai pasikeitė į gera, nes mano vaikystėje bene kiekvienoje „bromoje“ stovėdavo asocialūs asmenys, buvo purvina ir nesaugu. Dabar, Senamiestis yra fantastiškai sutvarkytas ir tai miesto brangakmenis. Ypač gerai tai suvokiau gyvendamas Persijos įlankoje. Dubajus, Abu-Dabis senamiesčių apskritai neturėjo, Kuveitas, Doha, dalinai ir Manama išgriovė bei vietoj jų sustatė stiklinius daugiaaukščius, Rijade ir Džedoje senamiesčiai sugriuvo dėl religinių įsitikinimų. Ir tai yra milžiniška vertybė, kurią turime mes, kauniečiai – ryte senamiestyje gerti kavą, o vakare – pasimėgauti vyno taure ar pavakarieniauti“, – sako T. Kriščiūnas.

Jo nuomone, norint sugrąžinti aktyvesnį gyvenimą į senamiestį – senamiesčio gyventojams ir senamiesčio svečiams reikia rasti kompromisą, vienas jo siūlymų – leisti kavinėms dirbti ilgesnes valandas, bent jau vasaros ir ankstyvo rudens metu įrengti sceną ir kiekvieną savaitgalį rengti nedidelius, jaukius, senamiesčiui pritinkančius renginius.

Renginiai atitinka poreikius

Kad viską daro tinkamai ir nereikia jokių naujų formatų, kurie pritrauktų daugiau miestiečių į senamiestį, įsitikinusi ir kita Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovė – Kultūros skyriaus vedėja Agnė Augonė.

„Teiginys, kad Vilniaus gatvėje neliko gyvybės – neatitinka realybės. Matome intensyvų kavinių ir restoranų pasiruošimą lauko sezonui – beveik dvi dešimtys jų šiemet išstatys staliukus pagrindinėje senamiesčio arterijoje.

Taip pat bendraujame su verslo atstovais – jie derinasi ir planuoja iniciatyvas, kurios padidins Vilniaus gatvės patrauklumą“, – sako ji.

Tiesa, ji nekomentuoja, kas yra tie verslininkai, su kuriais derinamos miesto renginių programos. „Laikinosios sostinės“ pakalbinti pagrindinių verslų Vilniaus gatvėje savininkai sakosi, nieko nesą girdėję apie kokius nors derinimus.

Kaip didelį privalumą savivaldybės darbuotoja įvardino ir muges Vilniaus gatvėje, nors vietinių prekybininkų nuomone, tokios mugės yra peilis jų verslui. „Kai miesto finansuojamų švenčių metu rengiamos mugės, dažniausiai visi lankytojai perka tik jose – labai retas užsuka į mūsų parduotuvėles. Bent kavinėms tikriausiai daugiau naudos, nors esu girdėjusi ir jų nuomonių, kad kartu su mugėmis atvyksta ir lauko maitinimas, kur žmonės valgo, užuot užsukę į senamiesčio matinimo įstaigas”, – kalba R. Randienė.

Želdinius dar tik planuoja

Paklausta, kodėl gatvėje nebelikę želdinių sprendimų, A. Augonė minėjo žiemą – kai gatvė buvo papuošta eglučių alėja. „Dar daugiau jaukumo sukurs ir į Vilniaus gatvę sugrįžusi žaluma bei gėlės, – nesamus dalykus dėstė A. Augonė. – Šiuo metu, laukiame kol įsibėgės lauko kavinių sezonas, nusistovės verslų naudojamos erdvės. Matydami pasiskirstymą ir užpildymą – kursime vizualiai patrauklius ir apjungiančius želdinių išdėstymo sprendinius“.

Tiesa, minimų sprendinių bei kada jau galima tikėtis nors kokios žalumos ir puošmenos Vilniaus gatvėje ir iš miesto pusės, ne vien verslo lėšomis puoštų terasų, Kultūros skyriaus vedėja nedetalizavo.

Tad kol gėlynais senamiestis nepasipuošęs, galima užsukti į požeminę perėją, kurios renovacija visiškai nepalietė, vis dar neįrengti nusileidimai neįgaliųjų vežimėliams, akis bado ištrupėję laiptai, sienos.

Tačiau čia žydi gėlės. Nuo Nepriklausomybės pradžios šioje vietoje prekiaujantis vyras juokauja, kad tikriausiai čia sulauks ir pensijos. Tačiau ilgai kalbėti nelinkęs – prie jo gėlių visą laiką driekiasi eilės. Ir nors priešais jį – irgi prekiaujama gėlėmis, kitoje pusėje pirkėjų – nė vieno. „Visada čia perku gėles. Dirbu netoliese. Visada jos šviežios, net gurgždančios, važiuočiau dėl buketo į perėją net jei tą dieną nedirbčiau“, – sako jauna moteris.

„Kada pas jus būna mažiau žmonių, kad galėčiau jus pakalbinti?“, – klausiu prekeivio. „Anksti ryte ateikit“, – šypteli jis. Tik darbo valandos prie jo gėlių prekybos vietos neparašytos.

Akivaizdu, vystyti prekybą, pritraukti pirkėjus, išlaikyti kokybę – reikia gebėjimų ir laiko. Apmaudu, kad Kaune tokios žmonių pastangos nei vertinamos, nei atlyginamos bent paprasčiausia valiuta – dėmesiu ir įsiklausymu ir į kitokius poreikius, nei tik dar viena, eilinė „trinkelizacija“ be gyvybės.

Publikuota laikraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio priede Kaunui „Laikinoji sostinė“ ir portale Lrytas.lt

Renovacija Kauno senamiesčio neatgaivino: verslininkus verčia ilgėtis senų gerų dienų

Jums taip pat gali patikti

Baltosios gulbės riteris trumpam sugrįžo į miesto rotušę

Ko reikia, kad kauniečiai sugrįžtų į senamiestį?

Interviu su R. Požerskiu: „Gyvename triukšmo ir šiukšlių amžiuje“