Neseniai paskelbta, kad dešimtmetį planuotas ir daug prieštaringų diskusijų visuomenėje keliantis taip vadinamas Kėdainių tiltas per Nemuną visgi bus statomas. Tiltas vizualiai visiems laikams pakeis Nemuno ir Neries santakoje įsikūrusio miesto panoramą, tačiau tvirtinama, kad spręs transporto pralaidumo problemas. Ar tikrai?

Konkursą statyti tiltą tarp Marvelės ir Vilijampolės krantų laimėjo bendrovė „Autokausta“, kuri beveik 115 mln. eurų su PVM kainuosiantį tiltą įsipareigojo pastatyti per penkerius metus.

Naujasis objektas per Nemuną sujungs Brastos ir Užnemunės gatves, o paruošiamieji statybų darbai turėtų prasidėti jau šių metų pabaigoje.

Savivaldybės spaudos pranešimuose skelbiama, jog rangos darbai bus atlikti greičiau – maždaug per pusketvirtų metų nuo statybų pradžios, t.y. iki 2028 -ųjų pabaigos.

Nors teigiama, kad toks objektas nuo spūsčių išvaduos Karaliaus Mindaugo prospektą, Šv. Gertrūdos, Birštono ir Jonavos gatves bei pagerins susisiekimą tarp Šilainių, Vilijampolės ir kitapus Nemuno esančių Marvelės, Aleksoto bei Žemosios Fredos mikrorajonų, išlieka nemažai abejojančių, ar tai tikrai nutiks.

Oficialių, skaičiais pagrįstų studijų apie planuojamų automobilių srautų miesto centre persiskirstymą, pastačius naująjį tiltą, viešai miestiečiams nebuvo pristatyta, o užkulisiuose kalbama, kad tai tiesiog dar vienas brangus projektas, kurį, vadovaudamasi 2013–2023 metų Kauno miesto bendrojo plano sprendiniais, imasi įgyvendinti miesto savivaldybės administracija.

– Ar tikrai Kaunui reikia Kėdainių tilto, kuris – jau ne kartą diskutuota – iš esmės suardys Nemuno ir Neries santakoje įsikūrusio miesto vaizdinį? – paklausiau Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto docento, Lietuvos architektų sąjungos pirmininko, kauniečio architekto Gintaro Balčyčio.

– Kelias iki statybų jau nueitas, grįžti atgal nebeįmanoma – nebent neatsirastų tam lėšų. Tik pradėjus planus buvo daug diskutuojama, ar galima vizualiai užstatyti upių santaką, kuri yra Kauno indentiteto dalis? Neturiu vienareikšmės nuomonės, nes yra miestų, kur santakos užstatytos kartais net ne vienu tiltu. Kita tema, ar šis tiltas nėra perteklinis? Nors skelbiama, kad jis didins transporto pralaidumą, nuims srautus nuo senamiesčio ir miesto centro, visgi buvo kitas sprendinys, kuris galbūt būtų buvęs dar efektyvesnis. Dar A. Smetonos laikais buvo tunelio po Pelėdų kalnu projektas, kuris, mano vertinimu, būtų buvęs tinkamesnis urbanistinis projektas Kaunui. Antravertus, nesu transporto srautų analizės specialistas, tam reikalingos rimtos studijos, palyginimai, negaliu atsakyti, ar tokie buvo padaryti.

– Dalis architektų, kurie nepritarė tilto upių santakoje idėjai, nedalyvavo ir konkurse, kaip vertinate projektą, kuris tapo laimėtoju?

– Aš turėjau sumanymą, tačiau buvau tarp tų, kurie pasirinko nedalyvauti konkurse. Mane visgi paveikė nuomonė, kad šioje vietoje tiltas bus labiau klaida, nei būtinas sprendimas. Kiek mačiau galutinį projektą, jis labai ženkliai skiriasi nuo to, kas buvo pristatyta konkurse. Su tokiais dideliais objektais dažnai nutinka, kad atsisakius vieno ar kito architektūrinio sprendinio, ženkliai sumažėja statinio sąmata, todėl nueinama lengviausiu keliu. Panašu, kad Kaune turėsime niekuo neišskirtinį, elementarų tiltą – tokius statėme sovietmečiu. Jei tokį projektą, kokiu jis tapo po projektavimo, dabar pristatytume tam pačiam konkursui – į jį niekas net nežiūrėtų, jau nekalbu apie laimėjimą. Taip pat bus įgyvendinti ir ne visi planuoti urbanistiniai sprendiniai, pavyzdžiui, jungtis su „Via Baltica“ magistrale. Šiuo atveju lieku prie nuomonės, kad tunelis būtų buvęs tinkamesnis Kaunui kelias.

– Jei jau prakalbome apie Kauno urbanistinę tapatybę, kuri neatpažįstamai pasikeis užstačius Nemuno ir Neries santaką, pakalbėkime ir apie kitus unikalius mūsų miesto bruožus – šlaitus, Ąžuolyną, senuosius medžius, ar palaikote pokyčius, kurie šiuo metu vyksta Kaune?

– Nėra abejonių, kad Kauno urbanistinės savasties išskirtinumas yra slėnyje suformuotos centrinės dalies įvaizdis, kuomet per vidurį teka upės, o iš abiejų pusių – šlaitai. Tas įvaizdis tarpukariu stipriai keitėsi, nes šlaitai buvo užstatyti gyvenamaisiais namais. Sovietmečiu galiojo griežta nuostata, kad Kauno šlaitai yra neliečiami. Tuo metu beveik nevyko individualių namų statybų, todėl ši nuostata išgelbėjo nuo daugiabučių atsiradimo ant Kauno šlaitų – tai mums padėjo išsaugoti miesto tapatybę. Manau, kad tokio požiūrio ir toliau būtų pravartu laikytis.

Žinoma, yra individualių projektų, kiekvienas atvejis unikalus, svarstytinas, tačiau bendrosios nuostatos turėtų išlikti, kad šlaitų vaizdiniai turėtų išlikti nepakitę.

– Tačiau Juozapavičiaus prospekto pradžioje ant Nemuno kranto iškilę trys daugiaaukščiai pastatai gerokai keičia vaizdą, vizualiai žvelgiant iš Aleksoto ar Žaliakalnio pusės, jie beveik „perauga“ slėnio šlaitus?

– Kad toje vietoje galėtų atsirasti vienas didesnio aukštingumo pastatas, tarsi akcentas, svarstyta gana seniai – prieš 15 metų. Tuo metu tai atrodė gana pateisinamas sprendinys, tačiau dabar manau, kad buvo padaryta klaida, kuri leido realizuoti realybėje visai kitą projektą – trijų daugiabučių, kurie užstato vizualiai panoraminius vaizdus nuo Žaliakalnio ir nuo Aleksoto pusės tarsi aklina siena. Mano galva, pats projektas yra nevykęs, pasenęs – primena praeito šimtmečio 8-9 dešimtmečio statybas.

– Prieš porą metų Vilkaviškyje atverta jūsų projektuota autobusų stotis buvo aprašome įvairiuose užsienio architektūros žurnaluose nuo Londono iki Taivano ir pateikiama kaip puikus pavyzdys, kaip galima žmogaus rankų statinį sujungti su gamtos kūriniu – medžiu. Ar tokio sprendinio iš jūsų tikėjosi stoties vystytojai, ar tai buvo jūsų paties iniciatyva?

– Architektūra visų pirma yra kūryba. Esu šalininkas tokių projektų, kurie yra maksimaliai integruoti erdvėje, kurioje atsiras. Man svarbu visuma. Vilkaviškio stoties projektavimas truko bene penkerius metus, man iškart pasakė, kad medžius – stotyje augusias liepas – bus galima nupjauti. Tam tikra prasme, pasiūlęs sprendinius, kaip tuo medžius išsaugoti, buvau palaikytas savotišku keistuoliu. Tačiau kai projektas buvo užbaigtas, kai visi pamatė rezultatą, paaiškėjo, kad pavyko padaryti kažką visiems brangaus, vertingo. Mano galva, vystant objektus visgi labai daug kas priklauso nuo architekto, jo ambicijos, požiūrio į objektą, kaip visumą, pajautimo vietos esybės. Tikrai nesu iš tų, kurie nori viską išsaugoti, bet jei galima išsaugoti tai, kas vertinga tai konkrečiai vietai – stegiuosi rasti sprendinių, kaip tai padaryti.

– Šiuo metu Kaune statoma ir jau pastatyta nemažai visuomeninės paskirties pastatų, bet užėjus į jų vidų dažnai pasigendama aiškesnės tapatybės, sprendiniai tokie panašūs, kad jei tave atvestų užrištomis akimis į Ledo areną, renovuotą Halę ar „Žalgirio“ areną, gal net ir negebėtum susigaudyti, kuriame pastate esi, kodėl taip yra?

– Man tiek pastato išorė, tiek vidus yra visuma. Tačiau daugelis kūrėjų visų pirma galvoja apie įspūdingą išorę, o dėmesio ir laiko vidaus interjerui – nebeskiria. Sakyčiau, architektai patys sau kelia per mažus reikalavimus. Nemanau, kad pinigų kiekis lemia architektūros kokybę. Kokybę lemia tavo paties pasirinkimai. Nesu iš tų architektų, kurie dažnai užsuka į savo suprojektuotus statinius. Esu iš tų, kuris galvoja, kad geras pastatas yra tas, kuris geba keistis, atsižvelgiant į besikeičiančio gyvenimo poreikius. Pavyzdžiui, nemanau, kad centriniame pašte būtinai turi veikti paštas. Taip, tegul lieka simbolika – turistams, muziejui, bet pastatas turi transformuotis į tai, ko žmonėms reikia šiandien. Ir jei jis turi galimybę transformacijai – tai buvo geras projektas.

Dėkoju už pokalbį.

Publikuota laikraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio priede Kaunui „Laikinoji sostinė“ ir portale Lrytas.lt

INTERVIU su G. Balčyčiu. Ar tikrai Kaunui reikia Kėdainių tilto?

Jums taip pat gali patikti

Ginčas dėl „Kiemo galerijos“ sienos pasiekė piką (istorijos tęsinys)

Kauniečių dėmesio centre – vieno namo siena

Ar bus sugrąžintas P. Mažylio gimdymo namų pastatas miestui?

Interviu su V. Jaku: „Laisvės alėjoje bijom laisvės?“