Pandemija paskatino ieškoti naujų kultūros formų, viena tokių – koncertai gyvenamųjų namų kiemuose. Apie kultūros kėlimąsį arčiau žmogaus pasikalbėjome su muzikos prodiuseriu ir kompozitoriumi Gediminu Zujumi, kuris savo privataus namo Šančiuose kieme surengė jau ne pirmą vietos bendruomenę subūrusį koncertą.

Rugpjūčio viduryje G. Zujaus senelių name Servitutų gatvėje, Šančiuose, ir vėl užgrojo muzika. Čia savo dainas atliko trumpam iš JAV paviešėti Lietuvoje sugrįžę grupės „Gintarėliai“ įkūrėjai Virgis ir Eimutis Švabai, jiems akomponavo gitaros meistras Kęstutis Ignatavičius.

Vėliau koncertinę programą tęsė Teisutis Makačinas, Giedrius Kuprevičius, Mikas Suraučius, Edmundas Kučinskas, nuotoliniu būdu pabendrauti su scenos legendomis prisijungė Šančiuose gimęs Kostas Smoriginas, Veronika Pavilionienė. Toks šiltas ir jaukus koncertas jau ne pirmas: Šančių kultūros kieme yra koncertavęs Aleksandras Ivanauskas-Fara, Egidijus Sipavičius, Merūnas, Sauliaus Bartulio styginių instrumentų kvartetas, kiti atlikėjai.

– Kaip kilo mintis savo kieme organizuoti tokius koncertus? – paklausiau Gedimino Zujaus.

– Pastoviau gyventi Šančiuose pradėjau prieš 6 metus, kuomet ėmė blogėti mamos sveikata. Kuomet ji iškeliavo, supratau, kiek daug apie ją nežinau, tad prieš ketverius metus sumaniau sukviesti dar gyvus mamos draugus – kaimynus, kad jie pasidalintų prisiminimais. Pakviestųjų ratas pildėsi, tad galiausiai mūsų susitikimas tapo vos ne Šančių senolių suvažiavimu. Apie mano iniciatyvą sužinojo ir Šančių bendruomenė, susipažinau su jos nariais, jie tapo mano svečiais.

Po šio pavykusio renginio, pagalvojau, kad mano kolegos irgi neina jaunyn, tad panorau sukviesti ir juos – taip per pandemiją, uždarame rate surengiau pirmąjį savo festivalį, o šiemet tai jau toks antras susibūrimas, kurį organizuoti paskatino brolių Švabų apsilankymas tėvynėje. Nusprendžiau, kad reikia suskubti organizuoti, kol jie yra Kaune, bet dalyvių ratas ir vėl išsiplėtė, pavyzdžiui, prisijungė Zinutė iš plokštelių įrašų studijos, kurią pažinojo visi to laiko muzikantai – ji dirbo administratore, nuotoliu bendravom su Kostu Smoriginu, kas visus labai nudžiugino, Veronika Pavilioniene, kuri dėl ligos nesiryžo atvykti į Kauną.

– Kuriai bendruomenei save priskiriate – Žemųjų ar Aukštųjų Šančių?

– Sakyčiau, kad mano namo kiemas stovi ant ribos, esu tarsi jungtis, tarpininkas tarp Aukštųjų ir Žemųjų Šančių gyventojų. Nors pats nesu iš tų, kuris pats labai aktyviai dalyvautų mitinguose, bet džiaugiuosi, kad mano kiemas buvo pakrikštytas Šančių kultūros kiemu ir nuoširdžiai noriu šią veiklą tęsti.

– O ar nebaugina tai, kad galite nepatikti miesto valdžiai, juk Šančių bendruomenė kaip ir „personos non grata“ miesto savivaldybėje?

– Nemanau, kad mano renginiai galėtų kažkam nepatikti. Tačiau tai, kad nėra įsiklausoma į bene aktyviausios ne tik Kaune, bet gal ir visoje Lietuvoje bendruomenės nuomonę, manau, kad nėra normalu. Štai ir vėl girdime, kad į urbanistinę studiją, kurios tikslas generuoti Kauno pakrančių sutvarkymo idėjas, Šančių bendruomenės atstovai net nebus įtraukti. Nemanau, kad tai normalu, nes šios bendruomenės gretose yra architektų, mokslininkų, inžinierių, urbanistų – jų nuomonė nėra pavienė, atsitiktinė, ji yra išgeneruota ne viename bendrame renginyje. Taip nekreipti dėmesio į žmones yra nepagarba, net panieka – tai kelia apmaudą, stulbina.

– Esate iš tų, kuriam svarbu praeitis, šeimos istorija – tai rodo ir jūsų požiūris į vaikystės namo rekonstrukciją. Nusprendėte renovuoti medinuką, užuot nugriovęs ir statęs čia kažką naujo?

– Nebuvo net tokios minties! Mano mama, močiutė itin vertino baldus, daiktus, kuriuos turėjo. Dauguma jų puikiai išlikę, net baldų gobelenai – autentiški. Man labai svarbu mano šaknys – tai mano asmenybės dalis. Kaip namas nestovi be pamatų, kaip medis neauga be šaknų, taip ir žmogus be savo istorijos yra tuščiaviduris. Jei nesaugosime savo šaknų, jei viską išgriausime, galiausiai sunyksime, kaip tos Laisvės alėjos liepos. Mes maitinamės, augame iš savo patirties, praeities. Nesakau, kad nereikia modernių pastatų, bet juos turime statyti ne vietoje mūsų paveldo, o kažkur šalia, kaip papildymą, o ne pakaitalą. Pritarčiau idėjai, kad reikėtų ir finansinio palaikymo tiems, kurie ryžtasi saugoti istorinius pastatus. Bet jokiu būdu ne dar vieno taisyklių rinkinio, apsunkinimo tvarkytis – to tikrai nelinkėčiau. Net ir mano atveju, jei namas būtų įtrauktas į saugotinų namų sąrašą, man tai būtų labiau trukdis, nei paskata.

– Galima sakyti, kad savo kieme tęsiate koncertų kiemuose tradiciją, kuri atsirado pandemijos metu, kai buvo noras kažkaip palinksminti žmones ir renginiai vyko net daugiabučių kiemuose?

– Nelyginčiau tarpusavyje šių formatų. Ir pačios koncertų daugiabučių kiemuose idėjos nesu linkęs pervertinti, nes nebūtinai visi kažkokio konkretaus kiemo žmonės nori būtent to atlikėjo, kurį nusprendžiama jiems „atvežti“. Ir atlikėjams tokiomis sąlygomis nėra patogu pasirodyti, nes kiemai tam nepritaikyti, veikia oro sąlygos – lietus, vėjas. Šioje vietoje labiau palaikyčiau kitą mintį, kad gyvenamuosiuose rajonuose galėtų atsirasti bendruomenių kultūriniam gyvenimui skirtos atviros erdvės. Tai telktų to rajono gyventojus, jiems atsirastų daugiau entuziazmo susitikti – nebūtinai tik dėl koncerto – žmonės pajustų daugiau bendrystės, tai gerintų bendrą to rajono gyventojų emocinę jauseną.

– Minite, kad gana individualu, kokio renginio žmonės gali norėti savo kieme, tačiau Kaune, viename gražiausių gyvenamųjų rajonų – Žaliakalnyje – turime situaciją, kuomet stadione vykstantis koncertas dėl didelio garso tampa privalomu klausytis visiems gyventojams, kaip kad nutiko su neseniai vykusiu SEL koncertu, ar nepaskubėta statyti stadioną tankiai apgyvendintame rajone?

– Pritarčiau, kad stadionui vieta atokiau nuo gyvenamųjų miegamųjų rajonų būtų buvę geriau, nes net fiziškai tas didelis garsas nėra sveika mažiems vaikams, seniems žmonėms. Bet jei jau turime dabar tokį objektą, neleisti jame rengti koncertų, irgi būtų keista. Stadionas nėra ramybės oazė, akivaizdu, kad jis generuos triukšmą. Nesvarbu, ar tai bus koncertas, ar sporto varžybos. Futbolo varžybos gali net ir galingesnį garsą sukelti – fanų riksmai, švilpynės sklinda ne prasčiau už muziką.

– Jūsų vertinimu, ar Kaune pakanka kultūrinių renginių, dėmesio akademinei muzikai?

– Labai laukiu Čiurlionio salės statybų, norėtųsi, kad pagyvėtų akademinės muzikos sklaida, nes popkultūros koncertų tikrai Kaune pakanka. Turime kokybišką „Žalgirio“ areną, kurioje akustika geriausia Lietuvoje, tad galime tikrai džiaugtis renginių gausa ir įvairove. O štai su akademine muzika esame šiek tiek apriboti, nes Kauno filharmonijos salė turi trūkumų dėl akustikos, žiūrovų skaičiaus. Žinoma, joje dabar viskas padaryta maksimaliai gerai, bet nauja salė būtų didelis postūmis į priekį.

– Ar pats esat įsitraukęs į Kauno kultūrinius renginius, ar jų pakanka?

– Man dabar labai patinka atsiradęs didelis kultūros renginius lankančios bendruomenės aktyvumas, įsitraukimas. Pastebiu, kad po Kauno – Europos kultūros sostinės metų susidarė tokia nemaža kritinė masė, kuri lanko renginius, jais domisi. Labai svarbu, kad Kaune susiformavo įprotis vaikščioti į kultūros renginiais, dabar labai svarbu visiems neprarasti entuziazmo.

– Dėkoju už pokalbį.

Publikuota laikraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio priede Kaunui „Laikinoji sostinė“ ir portale Lrytas.lt

Gediminas Zujus: „Bendruomenės turi būti girdimos“

Jums taip pat gali patikti

Šančių daugiabučio sieną papuošė Fantazijų gėlė – dovana seniūnaitei