Viskas prasideda nuo fizinių negalavimų. Veriančio galvos skausmo, įvairių nugaros skausmų, sutrikusio virškinimo, pokyčių odoje. Ir tada prasideda vizitai pas gydytojus, įvairūs tyrimai, konsultacijos ir viena po kitos sekančios išvados, kad jokių ligų nerasta, o dėl somatinių simptomų reikia konsultuotis su psichiatru. Deja, dažnai tai – tiesiog neišvengiama.

Apie publikacijos temą: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė Ramunė Mazaliauskienė pasakoja, kaip atpažinti ir gydyti somatizacinį sutrikimą. Kaune konsultuojanti gydytoja dermatovenerologė Ilona Sakalauskienė publikacijoje dalinasi minimis apie psichodermatologiją bei apibūdina, kokiais atvejais psichiatro vaidmuo tampa esminiu.

Somatinių simptomų įvairovė – itin plati

Pagrindinis somatizacinio sutrikimo požymis – daugybiniai, pasikartojantys ir dažnai besikeičiantys somatiniai simptomai, kurie gali pasireikšti bet kurioje kūno vietoje ir trukti ne mažiau kaip dvejus metus. Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė pabrėžia, kad somatizacinio sutrikimo atveju nusiskundimai gali būti labai įvairūs.

„Šiems pacientams įprastai būna atlikta daugybę bevaisių tyrimų bei diagnostinių procedūrų, kurių atsakymai – neigiami. Sutrikimui būdinga permaininga eiga, susijusi su gyvenimo įvykiais, santykiais, socialiniais ir biologiniais veiksniais. Paminėtini įvairūs skausmai, silpnumas, galvos svaigimas, rankų tremoras, nestabili laikysena ar elgsena. Dažnai stebimi ir su virškinimo sistema susiję simptomai.“, – sako psichiatrė R. Mazaliauskienė.

Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė. Asmen. archyvo nuotr.

Odos ligos – ir emocinės būsenos išraiška

Žmogaus kūną slegiančios psichiatrinės bei psichologinės problemos, žinoma, neapčiuopiamos ir plika akimi neperregimos, tačiau oda neretai tampa vizualiu jų atspindžiu. Jau ne vieną dešimtmetį aišku, kad odos būklės pakitimai – ir sutrikusios emocinės būsenos išraiška.

Anot gydytojos dermatovenerologės Ilonos Sakalauskienės, ryšį tarp emocinės sveikatos ir odos būklės nagrinėjanti psichodermatologija – daugiau nei 100 metų žinoma sritis. „Ji plačiau išpopuliarėjo tik prieš porą dešimtmečių, pradėjus kreipti didesnį dėmesį į streso, emocijų, psichinės sveikatos įtaką kitų organų veiklai”, – pasakoja pašnekovė.

„Pašlijusi emocinė sveikata gali paskatinti naujų odos ligų atsiradimą arba lėtinių odos ligų paūmėjimą. Ligos kaip aknė, žvynelinė, atopinis dermatitas, dilgėlinė dažnai pablogėja, atsiradus didesniam stresui. Streso metu išskiriami hormonai paskatina organizme (taip pat ir odoje) uždegiminius procesus, o šie sutrikdo odos barjerinę funkciją bei sužadina imuninę sistemą“, – sako dermatovenerologė I. Sakalauskienė.

Pasak jos, lėtinis susidūrimas su stresoriais gali daryti įtaką ir sąlyginai žmogų raminančių įpročių, tokių, kaip odos krapštymas, kasymas, plaukų rovimas, atsiradimui, tai gali palikti randus, išplikimo židinius. „Kai žmogus mato pablogėjusią odos būklę, tuomet emocinė sveikata dar labiau pablogėja ir patenkama tarsi į užburtą ratą. Užsitęsęs stresas taip pat paskatina ir odos senėjimo pokyčius, nes streso hormonai pažeidžia kolageno skaidulas, kurios mūsų odai suteikia stangrumo, elastingumo. Prie odos senėjimo ženkliai prisideda ir kiti su stresu susiję faktoriai: miego stoka, nereguliari mityba, padidėjęs oksidacinis stresas”, – žiniomis dalijosi gyd. dermatovenerologė.

Gydytojos dermatovenerologė Ilona Sakalauskienė. Asmen. archyvo nuotr.

Atrasti psichikos ir somatikos sąsajas – sunku

Pasak gydytojos psichiatrės R. Mazaliauskienės, aiškus chronologinis pasakojimas, kuris atskleistų psichikos bei somatinių simptomų sąryšį bei šių dviejų komponentų įtaką, nėra dažnas, ši dalis – išlieka kebli. Net labai detalūs paaiškinamieji specialisto klausimai kartais nepadeda atskleisti viso problemos kompleksiškumo, sudėtingumo ir sunkumo.

„Yra pacientų, kurie medicininius įrašus atsineša, tačiau retai visus, pasitaiko, kai pradžios reikia ieškoti labai seniai, netgi vaikystės įrašuose, o tie, neatneštieji, ir būna svarbiausi. Aišku, visada galima peržiūrėti prieinamą informaciją e-sveikatoje, tačiau ji nėra koreliuojanti su gyvenimo įvykiais, yra gan sujauktai sudėliota ir pakankamai nepatogi medicininei analizei. Nėra lengva gauti reikiamus duomenis, išsiaiškinti simptomų chronologiją, sąsajas su gyvenimo įvykiais“, – teigė psichoterapeutė.

Ilgalaikiai rezultatai – tik gydant kompleksiškai

Kalbėdama apie sudaromą veiksmų eigą bei gydymo planą nepageidaujamiems simptomams suvaldyti, gydytoja dermatovenerologė Ilona Sakalauskienė pastebi, kad, atsižvelgiant į susidariusią situaciją, kartais pakanka skirti ir dermatologinį gydymą bei patarti stresą mažinančias priemones: fizinę veiklą, miego ir darbo režimo higieną, reguliarią, visavertę mitybą. „Tačiau būna atvejų, kai yra akivaizdūs savęs žalojimo veiksmai: iki randų nukasytas veidas, praretėję, išrauti plaukai, tai nurodo pažeistą psichiką, o odos pokyčiai yra tik to išraiška. Tuomet psichiatro vaidmuo – esminis“, – tvirtino specialistė.

Išties, specialistų bendradarbiavimas ir kompleksinis gydymas duoda geriausius rezultatus. Laiku pastebėjus tam tikrus požymius ir sukombinavus gydymą, psichodermatologinių pacientų visiškas išgijimas – įmanomas. „Tačiau stresas lydi mus kasdien, todėl, situacijai pagerėjus, lėtinės odos ligos gali vėl pablogėti, streso lygiui padidėjus“, – sako I. Sakalauskenė.

Kviečiame ieškoti būdų, kaip stiprinti savo emocinę sveikatą bei į kūną ir psichiką žvelgti holistiškai. R. Ščerbausko asociatyvios nuotr.

Kūno ir psichikos bendrystę supranta ne visi

Psichoterapeutė R. Mazaliauskienė, su pacientais aptardama sąsajas tarp stresorių ir juos neapleidžiančių fizinių simptomų, pastebi įvairų atsaką. „Kai kurios reakcijos – labai jautrios: arba akivaizdžiai parodomos emocijos, apie kurių stiprumą galima spręsti iš išaugusios įtampos kūne, padažnėjusio kvėpavimo, pozos, žvilgsnio, intonacijos pasikeitimo“, – patirtį pasakojo gydytoja psichiatrė pabrėždama, kad šios pasitaikančios reakcijos nėra blogai, tik svarbu jas atliepti ir aptarti, paciento nepaliekant vieno”, – sako ji. „Būna ir labai racionalių reakcijų, tačiau emocinio komponento, atvirai demonstruojamo ar slepiamo, buvimas aiškiai rodo supratimo apie tai, kas vyksta, augimą“. Psichiatrės manymu, aiškinti apie psichikos bei kūno bendrystę būtina ir žmogui suvokiama kalba, o šie gebėjimai ateina ir iš paties paciento pažinojimo. „Tai irgi yra procesas“, – apibendrina R. Mazaliauskienė.

Žaidimo taisykles diktuoja pacientas

„Kaip jūs norėtumėte panaudoti šios dienos laiką kartu“ ir „Apie ką norėtumėte kalbėti“ – klausimai, su kuriais pradedama psichoterapinė sesija. „Paprastai pacientas ateina, jau sukaupęs nemenką psichologinių bei psichiatrinių problemų bagažą, todėl klausimas, nuo ko pradėti, yra aktualus“ , – sako psichoterapeutė.

Psichiatrė pateikia ir analoginių pavyzdžių, pasitelkdama gripo atvejį. „Žmogus guli lovoje, purtosi, jam laužo kaulus, skauda galvą. Ar tikrai būtų metas aptarti santykius, pavyzdžiui, su jo motina? Jei ateina žmogus, kuris patiria gilią depresiją, neturi energijos atsikelti ryte, o naktimis miega 2-3 val. ir nebejaučia maisto skonio, pirmiausia, verta sutvarkyti ūmią būseną, nes negydant ji gali vesti į savižudybę. Leiskime žmogui pamiegoti, sumažinkime jo nerimą iki toleruojamo lygio ir gydykime depresiją, iki pacientas turės energijos bei motyvacijos dalyvauti psichoterapiniame procese, kuris reikalauja abiejų“, – detalizavo R. Mazaliauskienė.

Specialistė pabrėžia ir psichoterapeuto su pacientu bendradarbiavimo svarbą, nes, priešingu atveju, pacientas nesijaus lygiavertis proceso dalyvis, o tai veda nesusikalbėjimo ir nesėkmės link, o ji gali reikšti ne tik blogą gyvenimo kokybę pacientui, bet ir savižudybę.

Paprastai pacientas ateina, jau sukaupęs nemenką psichologinių bei psichiatrinių problemų bagažą, todėl klausimas, nuo ko pradėti, yra aktualus.

Gydymo procesas – su individualiais ypatumais

Psichoterapeutė R. Mazaliauskienė pažymi, kad yra kelios į psichiatrą kreiptis apsisprendusių pacientų grupės: pasitikėjimą gydytoju išreiškiantys pacientai, leidžiantys spręsti tik specialistui, viską žinoti norintys pacientai, prašantys pagrįsti kiekvieną pasiūlymą ir sprendimą, bei tik vaistų atsisakantys ir – priešingai – tik dėl vaistų besikreipiantys ir kalbėti atsisakantys pacientai. Psichiatrė taip pat pastebi, kad į specialistą atsigręžiama, ir siekiant kitų tikslų, nesusijusių su jaučiamais simptomais.

„Yra tekę konsultuoti pacientę, kuri kreipėsi psichoterapijai, nes norėjo gauti patikinimą, kad „jai tikrai niekas negali padėti“, o patikinimą planavo pristatyti į neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo komisiją“, – kalbėjo gydytoja.

Tačiau apie išties siekiančius keistis žmones psichiatrė R. Mazaliauskienė atvira: „Specialisto tikslas – kartu su pacientu aptarti tai, kas labiausiai tinkama ir priimtina, net nes pats nuostabiausias gydymo būdas, pateiktas prieš paciento valią, neduos tokių rezultatų, kokių norėtųsi. Taigi, jei stebiu pasipriešinimą vaistams ar rekomendacijoms stengiuosi ne tai apeiti ar bandyti įtikinti pacientą elgtis taip, kaip man atrodo reikalinga, bet įvardinti savo pastebėjimą ir atvirai tai aptarti. Žmogus jaučiasi išgirstas, jaučia vertinimą ir pagarbą bei gali atvirai kalbėti apie jį neraminančius dalykus. Taip galima rasti sprendimą, kuris būtinas tolimesnei bendrai kelionei“.

Šeimyninių santykių įtaka sutrikimo vystymuisi

„Yra pacientų, dėl kurių patiriamų simptomų, pirmiausia, susirūpina artimieji, tačiau yra pacientų, dėl kurių simptomų artimieji niekada nesirūpina. Ir taip pat yra pacientų, kurių net ir labai akivaizdžius simptomus šeimos nariai ignoruoja ar – dar daugiau – nuneigia.

Šeima yra labai svarbi mums visiems. Kalbu ne tik apie tą šeimą, kurioje gyvename duotu momentu, bet ir tą šeimą, iš kurios esame kilę, o kartais net ir kelių kartų gyvenimo istorijos turi reikšmės. Tada kalbame apie transgeneracinius procesus“, – pasakoja psichiatrė.

Psichiatrė R. Mazaliauskienė, ir kaip sisteminė šeimos psichoterapeutė, atskleidžia, kad, esant nors ir sunkiai ar itin nemaloniai ligai, šeima padeda palaikyti šeimos struktūrą, apsaugoti ją nuo iširimo. Specialistė taip pat išskiria keletą šeimos psichoterapijoje sutinkamų sąvokų kaip „atpirkimo ožys“ ar „identifikuotas pacientas“. „Atpirkimo ožys – tai šeimos narys, kurį šeima pasirinko būti atsakinga už viską, kas joje vyksta blogo. Svarbu suprasti, kad šis procesas nėra paprastas, o priežastingumas nėra linijinis: pats „atpirkimo ožys“ aktyviai dalyvauja žaidime, prisiimdamas tą vaidmenį. Labai dažnai tai būna labiausiai su šeima emociškai susijęs vaikas“, – paaiškino R. Mazaliauskienė.

Specialistė pabrėžia, kad šeimos terapijos požiūris bei taikytini metodai turi neabejotiną vertę. Anot jos, tai padeda įžvelgti platesnį kontekstą, atskleidžiant jį ir pacientui. Gydytoja užsimena ir apie šeimos psichoterapeutų darbą su visais šeimos nariais. „Keičiamas ne vienas žmogus – pacientas, keičiama sistema, kurioje pacientas susirgo ir kuri kartais, nors ir labai nenoromis, bet „palaiko“ jo ligą disfunkcinėmis sąveikomis“, – apibendrina psichiatrė.

Keičiamas ne vienas žmogus – pacientas, keičiama sistema, kurioje pacientas susirgo ir kuri kartais, nors ir labai nenoromis, bet „palaiko“ jo ligą disfunkcinėmis sąveikomis

Drauge su specialistu – ir diagnozių paieška

Kaip žinia, pacientai, prieš kreipdamiesi į psichiatrą, aktyviai ieško skausmus paaiškinančių priežasčių, o štai psichiatro pateikiamų diagnozių ieškoma kartu su pacientu. „Aš, kaip specialistas, valdau gausias teorines žinias ir nemenką patirtį, o pacientas valdo žinias apie savo gyvenimą, jo įvykius, savo emocijas, todėl ir atsakymų ieškome drauge. Tai, kas sukuriama kartu, mums ir priklauso: tai padeda pacientui priimti paaiškinimą, o abiems kartu – užmegzti pasitikėjimu grįstą kontaktą.

Pasitaiko pacientų, kurie pirmąjį, o kartais ir ne tik pirmąjį kartą atsineša gausybę tyrimų rezultatų, patys juos komentuoja, mini įvairius specialistus, jų pavardes. Viena vertus, jie lyg ir bando įrodyti, kad jų sutrikimas turi labai aiškų somatinį paaiškinimą, pagrįstą, pavyzdžiui, vitamino D stoka. Tačiau, kita vertus, pacientas, pats atėjęs pas psichiatrą, rodo, kad dalis jo suvokia, kad tyrimai – ne viskas, o egzistuoja ir tai, kam paaiškinti prireikia ir psichikos sveikatos specialisto“ – aiškina R. Mazaliauskienė.

Atsiverti psichoterapeutui reikia laiko, svarbi ir improvizacija

Ne paslaptis, kad įtakos somatizacinio sutrikimo atsiradimui turi ir nemalonūs nutikimai praeityje bei psichologinės traumos.

Psichiatrė neslepia, kad pasiruošti atvirai dalintis trauminiais įvykiais gali tapti nemenku iššūkiu. „Net jei pacientas ir kreipiasi, norėdamas pagalbos, tai nereiškia, kad jis ims atvirai kalbėtis apie dalykus, kuriuos slepia net nuo savęs. Pirmojo kontakto metu gali būti įvardijama visai kita problema, o ne tos, dėl kurių pacientas iš tiesų atėjo pas specialistą“, – sako psichoterapeutė. Specialistė taip pat įvardija atvejų, kai kilusių simptomų priežastis galinčios paaiškinti temos ima skambėti, praėjus nemažai laiko nuo terapijos pradžios. „Kartais pacientas jas nedrąsiai mesteli kaip frazę ar frazės fragmentą, kaip mat paslėpdamas jas po kitų problemų ar įvykių lavina. Svarbu pastebėti šių temų daigelius, galbūt nepuolant jų nagrinėti iš karto, bet jokiu būdu jų nepamirštant.

Vertėtų neužmiršti, kad praeina ir laiko, kol atsiranda pasitikėjimas, išauga saugumo jausmas, būnant ryšyje su iki tol visiškai svetimu žmogumi, nors ir specialistu“, – pabrėžė gydytoja.

Neretai psichosomatiniai simptomai pasireiškia pacientams, kuriems sunku išreikšti savo emociją žodžiu, aiškiai jas įvardyti ar savo patirtį vertinti ir per emocijų prizmę. „Šiuo atveju rekomenduoju dailės terapiją, galinčią padėti pasiekti norimų rezultatų kitu keliu.

Išties, manau, kad reikia improvizuoti ir ieškoti įvairių būdų, kaip „kalbėti“ su pacientu: žodžiai, rašytiniai tekstai, dailės terapijos priemonės – visa tai padeda prabilti apie traumas ir psichologiškai išsunkusius įvykius“, – apžvelgė psichoterapeutė.

Kviečiame ieškoti būdų, kaip stiprinti savo emocinę sveikatą bei į kūną ir psichiką žvelgti holistiškai. R. Ščerbausko asociatyvios nuotr.

Psichikos bei kūno sinergija

„Mano ligos istorijai buvo kiek daugiau nei dešimt metų, kai visgi po tiek raginimų nusprendžiau apsilankyti pas psichiatrą“, – sako atvirauti pasiryžusi 23-ejų Aistė, prieš trejus metus pravėrusi psichiatro kabineto duris. Ją kamavę simptomai prasidėjo nuo virškinamojo trakto sutrikimų, o vėliau apėmė ne tik tai: netrukus buvo pastebėta ir Aistės savivertei pakenkusi egzema, kiek vėliau ramybės nedavė ir keletą dienų besitęsę, jokiems skausmą malšinantiems vaistams nesidavę galvos skausmai, negana to, ir rankų bei kojų tirpimas, padidėjęs kraujospūdis.

„Turėjau daug hipotezių apie tai, kas vyksta, nei viena iš jų nebuvo susijusi su mano psichine sveikata, kuri ir baugino. Apėjau gastroeneterologus, dermatologus, neurologus, kardiologus, vėliau – ir endokrinologus. Nesibaigiančios gydytojų konsultacijos, pabaigos neturėję tyrimai: endoskopiniai virškinamojo trakto, kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tyrimai, širdies echoskopijos ir daug kitų“, – pasakojo mergina.

Tačiau kas kartą paaiškėdavo tas pats: tobuli ir jokių pakitimų neaptikę rezultatai, o kiekvienas jų aptarimas baigdavosi pasiūlymu apsilankyti pas psichiatrą. „Išties sugaišau daug laiko atkakliai maištaudama, su tuo nesutikau ir ilgai nesusilaikiau nuo prieštaravimų. Man buvo nesuvokiama, kad gali taip blogai jaustis fiziškai dėl sutrikusios psichinės būklės. Galų gale, po ilgų pokalbių su savimi visgi apsilankiau pas tiek ilgai siūlytą specialistą, jis nustatė generalizuotą nerimo sutrikimą, skyrė vaistų ir taikė terapiją, bėgant laikui simptomai dingo“, – atvirai kalbėjo Aistė.

Išties sugaišau daug laiko atkakliai maištaudama, su tuo nesutikau ir ilgai nesusilaikiau nuo prieštaravimų. Man buvo nesuvokiama, kad gali taip blogai jaustis fiziškai dėl sutrikusios psichinės būklės.

Priešiškumas apsilankyti pas psichikos sveikatos specialistą vis dar tvyro ore

„Net jei simptomų pradžia ar kilmė „galvoje“, jie išgyvenami kaip realus, tikras, intensyvus, kūniškas pojūtis. Kiekvienam žmogui tai yra tiek pat tikra, kiek tai būtų tikra, ir realiai sergant somatiniu susirgimu“, – nuolat somatinių priežasčių ieškančius pacientus paaiškina gydytoja psichiatrė.

R. Mazaliauskienė taip pat pastebi, kad iki šiol jaučiamas ir žinių trūkumas apie psichikos poveikį kūnui, ir besilaikanti stigma. „Didžiajai daliai žmonių atrodo, kad psichika ir kūnas – savotiškai atskirti, tuo pačiu puoselėdami įsitikinimą, kad savo „valios jėga“ jie gali daryti įtaką savo psichikos veiklai“, – neslėpė gydytoja. Pasak psichiatrės, stigma vis dėlto išlieka, nors pastaraisiais metais ir pastebėtas jos sumažėjimas.

Dermatovenerologė I. Sakalauskienė taip pat pastebi stipresnį pacientų suvokimą apie psichinės sveikatos įtaką. „Pacientai dažnai ima pasakoti apie subjurusias savo emocijas, padidėjusį stresą. Žinoma, labai svarbi ir iš gydytojo sklindanti empatija, atjauta. Mūsų organizmas – nedalomai veikiantis vienetas, todėl viena sutrikusi sritis daro įtaką kitoms“, – tvirtino gydytoja.

Teksto autorė KTU Naujųjų medijų studijų programos kūrybinio rašymo lektorės Aldonos Tüür studentė Urtė Kairytė. Publikacija iliustruota kauniečio gatvės fotografo Remigijaus Ščerbausko asociatyviomis nuotraukomis, kuriomis siekiama skatinti žmones ieškoti būdų, kaip stiprinti savo emocinę sveikatą bei į kūną ir psichiką žvelgti holistiškai.

Somatizacinis sutrikimas: sekinančių fizinių simptomų priežastys slypi sudėtingoje žmogaus psichikoje

Jums taip pat gali patikti

Gydymo būdai psichinių sutrikimų akivaizdoje: ar valios jėga – pervertinama?

Kaunietės mokslininkės sukūrė virtualios realybės inovaciją reabilitacijai po insulto