Patyrus visišką ar dalinį kaulų lūžį, ribojantį kasdienį žmogaus funkcionavimą, įprasta kreiptis į traumatologą. Susirgus bakterine infekcija, įprasta gydytis antibiotikais. Tačiau, susidūrus su psichiniais sunkumais, kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistus linkstama vertinti kaip bejėgiškumą, o vidinę stiprybę ir valios jėgą laikyti patikima priemone, kovojant su psichikos sutrikimais. Dalis pasikliauja žoliniais preparatais ar net piktnaudžiauja benzodiazepinais. Deja, tai turi pasekmių.

Apie publikacijos temą: Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė, gydytoja psichiatrė – psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė dalijasi, kaip kultūrinis spaudimas kliautis savo valios jėga gali paveikti žmogaus sprendimą siekti profesionalios pagalbos. Taip pat, pasakoja apie žolinių preparatų ir nesaikingo benzodiazepinų vartojimo pasekmes, atkreipdama dėmesį į kombinuoto gydymo naudą.

Kultūrinis spaudimas– neišvengiamas ir įtakingas

Susidūrus su psichiniais sutrikimais, „vidinė stiprybė“ ir „valios jėga“ išlieka plačiai naudojamos sąvokos šių sutrikimų gydymo kontekste. Iki šiol sutinkama ir klaidinga nuostata, kad profesionalios pagalbos siekiantis žmogus tėra valios stokojantis asmuo ar net pralaimėtojas. Gydytoja psichiatrė – psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė pažymi, kad vyraujantis spaudimas yra ne atsitiktinis, o dėsningas reiškinys. Pasak gydytojos, psichikos sveikatos sritis nėra išimtis, kad šiai negaliotų įvairios nuostatos ir prielaidos.

„Mes visi patiriame spaudimą, tiksliau, įtaką, įvairiose gyvenimo srityse. Žmonės – sudėtingos būtybės, kurias, atmetus kitus veiksnius, veikia ir aplinkinių nuomonė. Pasitaiko ir šimtmečiais besiformuojančių nuomonių, ilgainiui virstančių kultūra. Esama atvejų, kai išgyvename transgeneracinius procesus šeimoje, tai yra, susiduriame su konkrečiai šeimai būdingomis nuostatomis, kurios, perduodamos iš kartos į kartą, veikia tos šeimos narių gyvenimą.“, – aiškina psichiatrė – psichoterapeutė R. Mazaliauskienė pažymėdama, kad aptariamojo spaudimo palaikymas yra neteisingas nuo psichinių sunkumų kenčiančių žmonių atžvilgiu. „Mano manymu, labai neteisinga, kad su liga nesusidūrę žmonės ima spausti tuos, kurie su liga susiduria. Visgi pasekmes patirs spaudimui pasidavę žmonės, o kultūrinį spaudimą palaikiusieji pasekmių išvengs. Tai nėra teisinga.“, – pabrėžia specialistė.

Psichiatrė – psichoterapeutė pastebi, kad didžioji dalis žmonių yra jautrūs ir spaudimui paveikūs. „Autistiški pacientai yra labiau linkę priimti nepriklausomus sprendimus nei prie kultūrinės terpės pritapę asmenys.“, – tikslina pašnekovė.

Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė / Asmen. archyvo nuotr.

Kliovimasis vien valios jėgomis – stiprybė ar puikybė?

Gydytoja Ramunė Mazaliauskienė, aptardama žmonių nenorą pripažinti savo ribotumą ir siekį vadovautis valios jėgomis, atskleidžia, kad suvokti savo pažeidžiamumą – labai baugu. „Savo ribotumo ir pažeidžiamumo pripažinimas nėra lengvas procesas, nes tenka suvokti ir savo „netobulumą“. Savo pažeidžiamumą kur kas sunkiau pripažinti kitiems, nes nežinomybė, kaip su tavo pažeidžiamumu pasielgs kitas asmuo, kelia baimę. Jei šis elgsis nepagarbiai, gali sužeisti į pačią jautriausią apnuogintą vietą. Tai baugina ir tai yra suprantama.“, – pamąstymais dalijasi psichoterapeutė.

Specialistė išskiria ir keletą tokio įsitikinimo priežasčių pastebėdama, kad keletas jų yra linkusios kartotis. „Manau, įsitikinimas susitvarkyti patiems, atsisakant profesionalios pagalbos, neretai susijęs su proto nemitrumu, kai sudėtingus ir mažai valdomus procesus smegenyse aptariantys mokslo duomenys yra atmetami. Tai susiję ir su išankstinėmis nuostatomis, kurios priimamos, prieš tai neįsigilinus į jų logiką ir pagrįstumą, – ir su asmeninėmis baimėmis, ir su asmeninėmis savybėmis kaip puikybė. Įtakos turi ir individualios aplinkybės kaip laiko, finansų trūkumas ar artimųjų žmonių nuostatos, sprendžiant pagalbos sau klausimą, – apžvelgia R. Mazaliauskienė.

Gydytojos manymu, nors profesionalios pagalbos siekiančius žmones vis dar būdinga laikyti „pralaimėtojais“, ši paradigma kinta. „Pagalbos prašymas nevertinamas kaip asmeninės silpnybės požymis, o kaip gebėjimas priimti protingus ir sau naudingus sprendimus.“, – priduria psichiatrė.

Ignoruojami psichikos sunkumai: tarp pagerėjimo ir ilgalaikių pasekmių

Kalbėdama apie žmonių polinkį kliautis vien vidine stiprybe, siekiant veikti psichikos veiklą ar net reguliuoti simptomatiką, ir tokio mąstymo sukeliamas pasekmes, R. Mazaliauskienė sako, kad pasitaiko atvejų, kai sutrikimai praeina ir be psichikos sveikatos specialistų įsikišimo. „Sutrikimas, ypač jei buvo sukeltas konkrečios, dažnai traumuojančios situacijos, praeina ir asmuo grįžta į įprastą funkcionavimo stilių, kai praeina ir pati sutrikimą sukėlusi situacija. Šie eigos variantai yra aprašyti psichiatrinėje literatūroje, tai stebime ir praktikoje.“, – tvirtina gydytoja. Ji taip pat paaiškina, kodėl žmonėms šių praeiti galinčių situacijų nevertėtų painioti su potrauminio streso sutrikimu (angl. PTSD). „PTSD yra atidėtas atsakas, atsiradęs situacijai išsisprendus. Toks sutrikimo atsiradimo mechanizmas leidžia spręsti, kad traumos pasekmės nepraėjo.“, – primena psichiatrė. Gydytoja taip pat akcentuoja, kad dalis ignoruojamų psichikos sutrikimų yra linkę pasilikti.

„Didžiajai psichiatrinių būklių daliai nebūdinga vystytis taip, kaip vystosi ūmus apendicitas. Jie vystosi lėtai, todėl psichikos sveikatos būklė blogėja pamažu, beveik nepastebimai. Tik palyginus dabartinį savo gyvenimą su ankstesniuoju, galima aiškiai matyti įvykusį didžiulį pokytį. Pas specialistą neretai atveda tokie simptomai, kaip nemiga, nepakeliamas nerimas, sunki depresija, dėl kurios žmogus nebegali įvykdyti savo pareigų. Pasitaiko, kai pagalba suteikiama per prievartą, asmeniui tapus pavojingu sau ar kitiems.“, – paaiškina pašnekovė.

R. Mazaliauskienė išskiria ir kitus – neretai pasitaikančius – atvejus, kai sutrikimas ne sunkėja, o tarsi „sustingsta“. „Sutrikimas, veikiant įvairiems veiksniams, tampa lėtinis, pamažu banguojantis tarp sudėtingesnių ir lengvesnių periodų, tačiau jis jokiu būdu nėra praeinantis. Lyg ir vyksta gyvenimas, ir dalykai yra daromi, tačiau tikrojo gyvenimo nebelieka, o iš daromų dalykų telieka pareigos, kurias įvykdyti tampa vis sunkiau.“, – teigia gydytoja. Psichiatrė taip pat užsimena apie ignoruojamų sunkumų savybę virsti psichosomatiniais sutrikimais: „Kai pradeda reaguoti kūnas: virškinimo sistema, galvos kraujagyslės, o ypač širdis, žmogus ima ieškoti pagalbos. Kreipti dėmesį į kūną jis yra įpratęs, tačiau į psichiką, deja, ne“.

Pacientų baimės rinktis medikamentinį gydymą

„Labai svarbu suvokti, kad priimtas sprendimas vartoti vaistus nėra apie prarastą gebėjimą jausti ar mąstyti, apie savo charakterio ar vertybių praradimą. Tai yra apie simptomų kontrolę ir gydymą.“, – tikina psichiatrė R. Mazaliauskienė. Anot jos, pacientus neretai lydi baimės, o negalėjimas kontroliuoti situacijų šiems tampa kaip grėsmingos ir nepageidautinos. „Pacientai baiminasi, ar vaistai jų neprislopins, ar šie nepriaugs svorio, ar jų charakteris liks nepakitęs. Taip pat, pacientai dažnai bijo tapti priklausomais nuo vaistų, pateikdami ir kitų asmenų pavyzdžių, kai, nutraukus vaistus, ligos simptomai ėmė ir atsinaujino, ir tai interpretuodami kaip pripratimą prie vaistų. Be to, pacientai išreiškia baimę ir dėl to, kad vaistus teks vartoti visą gyvenimą. Tačiau nebijoma, kad visą gyvenimą teks blogai jaustis…“, – kalba specialistė.

Diskutuodama, kodėl sprendimas rinktis medikamentinį gydymą neturėtų būti vertinamas kaip žmonių bejėgiškumo išraiška, psichiatrė pasitelkia somatinę mediciną, atskleisdama reikšmingą priešpriešą: „Žmonėms neateina į galvą vien valios pastangomis numalšinti karščiavimo ar suvaldyti viduriavimo, tai nėra priimama kaip „bejėgiškumas“. Tuo tarpu nerimo, nuotaikos ar net psichozinių simptomų valdymas vaistų ar neretai ir psichoterapijos būdu dažnai vertinamas kaip bejėgiškumas. Kol nesikeis visuomenėje dominuojantis naratyvas, nedaug ką galima keisti“, – aptaria R. Mazaliauskienė.

Psichoterapeutė atvira ir dalindamasi patirtimi, kaip tą padeda įsisąmoninti savo pacientams. „Stengiuosi išgirsti, kas rūpi prieš mane esančiam žmogui. Pasitaiko, kad tenka užmiršti savo nuostatas, kurių turi kiekvienas specialistas, remdamasis savo gyvenimiška patirtimi, vertybėmis ir supratimu, kaip veikia pasaulis. Kai kurie pacientų atsakymai geba nustebinti, tačiau, net jei šie mane ir stebina, svarbu suprasti, kad tai – paciento realybė. Jei nesugebėsiu tinkamai apie tai kalbėti, savo tiesos neįrodysiu. Tad, jei tik pacientas rodo pasitikėjimą ir atvirumą, koreguoti nuostatą tampa įmanoma“, – apibendrina pašnekovė.

Žoliniams preparatams ir raminamiesiems – ne baimė, o protą temdanti simpatija

Pastebima, kad žolinių preparatų ir benzodiazepinų, skirtingai nei antidepresantų, pacientai nėra linkę pernelyg išsigąsti ar juo labiau šių nervų sistemą veikiančių preparatų vartojimą skubėti vertinti kaip bejėgystės. O tai – įdomus paradoksas, kurį pastebi gydytoja psichiatrė.

„Įdomu tai, kad net išsilavinę žmonės, kalbėdami apie žolinius preparatus, išreiškia norą vartoti „ne chemiją, o žolinius vaistus“. Jiems atsakius, kad žoliniai preparatai – irgi chemija, jie kiek pasimeta, bet netrukus patikslina, kad norėtų tik nepavojingų vaistų“, – pasakoja R. Mazaliauskienė. O pasakodama pasitelkia ir ironiją: „Neretai užsimenu, kad istorijoje būta atvejų, kai „nepavojingus“ žolinus preparatus šimtmečiais naudojo priešams nuodyti“, – sako specialistė. Anot jos, panašūs šmaikštūs pavyzdžiai gali užmegzti gilią ir svarbią diskusiją, kuri apsprendžia, ko žmogui iš tikrųjų reikėtų ir kokie būdai taptų pravartūs. „Išsklaidžius baimes ir aplinkinių suformuotas nuostatas, neretai susitariama, kokia pagalba žmogui yra tinkama labiausiai“, – atskleidžia gydytoja psichiatrė.

„Benzodiazepinai – atskira kalba. Šiems medikamentais būdinga sukelti lengvą, malonų, nerimą nutraukiantį ramybės jausmą, kurio dalis pacientų nejautė gan ilgą laiką, ir dėl šių priežasčių jų net nelaiko vaistais“, – tęsia R. Mazaliauskienė pastebėdama ne tik pagerėjusią emocinę, bet ir kūniškąją būseną dėl atsipalaidavusios raumenų įtampos. Jos teigimu, pacientą tai gali ir supainioti. „Daliai žmonių tai sukelia itin malonų jausmą, kad jie net ima kalbėti apie pagerėjusią savo nuotaiką, nors šie vaistai poveikio nuotaikai neturi. Toks poveikis daro įtaką paciento elgesiui: jis tampa drąsesnis, lengviau pasisako ir atlieka užduotis darbe ir gyvenime.

Pasitaiko atvejų, kai pacientai sakosi nutraukę vaistus, kad netaptų nuo jų priklausomi, tačiau vis vien lieka prie benzodiazepinų grupės medikamentų naudojimo. Pacientai nė nepastebi, kad reiškia sau prieštaravimą ir pamažu leidžiasi slidžiu benzodiazepininės priklausomybės keliu“, – įspėja psichiatrė. ‚Jokiu būdu neteigiu, kad benzodiazepinai – blogi vaistai, tik tampa pavojingais, kai šie imami vartoti ne nuo ligos, o „nuo gyvenimo“. Pavyzdžiui, jei šiandieną manęs laukia susirinkimas, kurio metu privalėsiu pasisakyti, galbūt vertėtų išgerti raminančių?“, – papildo specialistė. Gydytoja psichiatrė – psichoterapeutė atkreipia dėmesį ir į kitą vaistų grupę – vadinamuosius „Z vaistus“ arba hipnotikus, skirtus nemigai gydyti. Kalbant apie priklausomybę, jie – taip pat pavojingi, jei vartojami netinkamai“, – vertina R. Mazaliauskienė.

Kalbėti – irgi nedrąsu

Psichoterapeutė, apžvelgdama priežastis, kurių vedini pacientai vengia įsitraukti į psichoterapinį procesą, įvardija ne tik finansinį aspektą, laiko stygių ar žmonių nenorą kalbėti, tokį apsisprendimą gali lemti ir baimė, ir negebėjimas išsakyti emocijų. „Kai kurie žmonės bijo to, ką gali įžvelgti psichoterapinio proceso eigoje. Beveik visi savo praeityje ir dabarties laike talpina nemalonių, gėdingų dalykų, kurių neretai nesinori matyti. Taip pat yra ir kalbėtis apie emocijas nemokančių žmonių. Pavyzdžiui, autistiškiems asmenims tai gali būti tikras iššūkis“, – aptaria R. Mazaliauskienė.

Medikamentų ir psichoterapijos tarpusavio ryšys

Kalbėdama apie kombinuoto gydymo naudą, medikamentų ir psichoterapijos sąveiką, gydytoja psichiatrė – psichoterapeutė paaiškina: „Kai kurių simptomų vystymosi kelias – ilgas ir susijęs su gyvenimo istorija, o simptomų išreikštumą geba kontroliuoti medikamentai, kurie pasižymi ganėtinai greitu poveikiu. Tačiau tai, kas susiję su gyvenimu, turi būti koreguojama gyvenimo kontekste, o šie dalykai nelinkę greitai susitvarkyti, tad simptomų mažinimas yra labai svarbi dalis: sudėtingų gyvenimiškų problemų sprendimui būtina energija, kurios, esant sunkesnei depresijos formai, visai nėra“, – detalizuoja R. Mazaliauskienė. Kaip teigia specialistė, psichoterapija dažnai apima įtakos sutrikimo vystymuisi turėjusių priežasčių analizę, o tai – ir investicija į ateitį. „Keičiamos reakcijos, elgesys ir mintys, kad tai taptų resursu, o ne į disfunkciją vedančiais veiksniais.“, – patikslina ji.

Psichoterapeutė tvirtina, kad už kiekvieno psichikos sveikatos sutrikimo slypi skirtinga biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sudėtis. „Pavyzdžiui, potrauminis streso sutrikimas stipriai susijęs su psichologiniais veiksniais, tad ligos simptomai yra atidėtų psichologinių traumų pasekmė. Tai nereiškia, kad simptomų negalime paveikti medikamentais, tačiau šiuo atveju vertėtų atsižvelgti į patirtas traumas ir su jomis „susidoroti“, kad šios neveiktų destruktyviai.“, – apžvelgia R. Mazaliauskienė, aptardama ir endogeninius psichikos sutrikimus. „Jie pasižymi didesne biologine dalimi, tačiau tai taip pat nereiškia, kad psichologiniai veiksniai nėra reikšmingi“. Gydytojos tvirtinimu, svarbūs ir tokie paprastai dalykai, kaip sudėtingose situacijose esančio žmogaus palaikymas, neigiamų jausmų mažinimas ar pastangų telkimas, padedant palaikyti prasmingus santykius šeimoje ir kt.

„Yra žinoma, kad, net sergant tokiu biologiniu sutrikimu, kaip šizofrenija, psichoterapija, įskaitant ir šeimos psichoterapiją, yra veiksmingesnė, kai dirbama su pacientą supančios sistemos dalyviais – visais šeimos nariais. Aišku, neužmirškime, kad vaistai veikia tuos smegenyse vykstančius procesus, kurie dalyvauja, formuojantis psichozinei simptomatikai, depresijai, nerimui ir kt. Taigi, vaistai iš tiesų gydo ir iš tiesų gali padėti.“, – akcentuoja psichiatrė ir sisteminė šeimos psichoterapeutė R. Mazaliauskienė.

Pacientų lūkesčiams ir baimėms– supratimas ir pagarba

Gydytoja R. Mazaliauskienė, pasakodama apie pacientų įsitraukimą į sprendimo dėl gydymo taikymo procesą, tvirtina, kad svarbu išsakyti savo lūkesčius ir baimes, būnant atviram, klausantis specialisto išsakomos nuomonės. Pasak pašnekovės, svarbu neužsiimti ir savidiagnostika. „Mokslinių tyrimų džiunglės gali būti klaidžios ne specialistui. Medicina – gan sudėtinga sritis; kiekvieną informacijos fragmentą svarbu įterpti į reikiamą kontekstą, priešingu atveju nuo tikrojo kelio gali būti nuklysta“, – įspėja psichiatrė.

„Skyrus laiką ir energiją, į lūkesčius ir baimes žvelgiant pagarbiai, galima rasti geriausią sprendimą pacientui: ar tai bebūtų vaistai, ar psichoterapija, ar šių abiejų komponentų derinys, ar kita priemonė. Svarbiausia rasti sprendimą“, – apibendrina gydytoja.

Kultūrinio požiūrio skirtumai – pernelyg akivaizdūs

Išsakydama mintis apie požiūrį į psichikos sveikatą ir gydymą lemiančius kultūrinius skirtumus, R. Mazaliauskienė pateikia suomių atliktą tyrimą. „Suomiai pastebėjo, kad tuose regionai, kuriuose žmonės yra aktyvesni bendruomeniniuose rinkimuose, sunkius psichikos sutrikimus (šizofreninio spektro sutrikimus, depresiją, bipolinį sutrikimą) patiriantys asmenys psichiatrijos ligoninėse būna trumpiau. Tad vertėtų įvertinti mūsų visuomenėje esantį pasitikėjimo lygį. Manau, dalis atsakymo yra ir čia.“, – neslepia Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė.

Nepaprastai svarbi psichoedukacija

„Skandinavijos kraštuose pasikeitusios jau kelios žmonių kartos. Šie žmonės turi užtektinai informacijos apie tai, kas yra psichikos sveikata ir psichikos liga. Taip pat, ką daryti, psichikos sutrikimui ištikus. Mūsų visuomenė tebėra procese, o vaizdas, kurį regime, tėra sustabdyta sudėtingo proceso akimirka“, – kalba R. Mazaliauskienė

Kalbėdama apie edukacines iniciatyvas, pašnekovė atskleidžia, kad šios turėtų būti itin išmintingos ir skirtos tikslinėms grupėms pasiekti. „Yra žmonių, norinčių išgirsti „mokslinius“ argumentus. Dalį žmonių veikia istorijų pasakojimai, tačiau vieniems jie turi būti išsamūs, o kitiems pakanka trumpos aiškios žinutės dėl neišlaikomo dėmesio ilgesnį laiką. Svarbi individualizuota edukacija“, – įžvalgomis dalijasi gydytoja.

Valios jėga – kur brėžtume skiriamąją liniją?

Ramunė Mazaliauskienė, apibrėždama valios jėgų ribas, išlieka atvira: „Tai – keblus klausimus. Pavyzdžiui, Europos psichiatrų asociacija rekomenduoja lengvą depresiją gydyti psichoterapijos būdu. Tačiau, jei susiduriame nors ir su lengva, bet eilę metų besitęsiančia depresija, darančią neigiamą įtaką kasdieniam funkcionavimui šeimoje, darbinėje bei socialinėje sferose, medikamentinis gydymas gali būti svarstytinas“, – pažymi specialistė.

Sveika valia neegzistuoja atskirai nuo kitų psichikos funkcijų, o yra tik viena iš sudedamųjų dalių“, – pabrėžia R. Mazaliauskienė. „Tokia valia gali būti labai naudinga, tačiau galbūt ji kartais yra tik puikybė ir visagalystės iliuzija? Pakeisti geležies ar vitamino D kiekio organizme vien valios pastangomis neįstengtume, kaip ir sumažinti karščiavimo ar sustabdyti viduriavimo. Kodėl manoma, kad tai, kas susiję su galvos smegenimis – sudėtingu ir ne visiškai žinomu organu – gali būti išsprendžiama, vien kliaujantis „valios pastangomis“? Neretai pacientams patariu, pirmiausia, susitvarkyti miego režimą, o šie, žvelgdami į mane, tik atsako, kad tai labai sunku“, – papildo gydytoja. Psichiatrės – psichoterapeutės teigimu, valia turi derėti su branda, o brandus žmogus yra atviras paramai ir pagalbai.

Su Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidente, gydytoja psichiatre, psichoterapeute Ramune Mazaliauskiene kalbėjosi ir publikaciją parengė Urtė Kairytė. Daugiau autorės publikacijų čia

Gydymo būdai psichinių sutrikimų akivaizdoje: ar valios jėga – pervertinama?

Jums taip pat gali patikti

Somatizacinis sutrikimas: sekinančių fizinių simptomų priežastys slypi sudėtingoje žmogaus psichikoje

Kaunietės mokslininkės sukūrė virtualios realybės inovaciją reabilitacijai po insulto