Gruodis – gyvenančių su negalia mėnuo. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek Kaune šis mėnuo minimas gana tyliai. Gal kad nelabai kuo turime pasigirti?

Šiemet Kaune gyvenančių asmenų su negalia būstų pritaikymui iš valstybės biudžeto buvo skirta trečdalis milijono – 364 000 eurų. Tačiau iš jų panaudota vos 150 011 eurų, t.y. mažiau nei pusė. Į biudžetą bus grąžinta 109 438 eurai.

Lėšų neįgalių žmonių būstų pritaikymui buvo numatyta ir savivaldybės biudžete. Iš tokiems poreikiams skirtų 183 612 eurų, panaudoti 130 282 eurai. Šiemet miestas „sutaupė“ 53 329 eurus.

– Ar tikrai visi Kaune su negalia gyvenantys žmonės gyvena jiems puikiai pritaikytuose būstuose, ar tiesiog yra kitos priežastys, pavyzdžiui, nepakankama komunikacija? – paklausiau komikės, aktyvistės, socialinių projektų iniciatorės, kaunietės Aistės Krušinskaitės.

– Jūsų išvardinti skaičiai mane nustebino. Kiek man yra žinoma, situacija yra visai kitokia, žmonėms trūksta pinigų, jie laukia eilėse, nes patys savo lėšomis neišgali prisitaikyti savo gyvenamosios aplinkos. Bet gali būti, kad situacija keičiasi, tik žmonės vis dar neturi apie tai pakankamai informacijos. Arba galvojama, kad yra labai sudėtinga įsisavinti viešuosius pinigus, už juos tinkamai atsiskaityti. Ne visiems pakanka ir gebėjimų, kiti neturi nei laiko, nei jėgų. Pati atsimenu, kai man reikėjo pačiai pradžioje viską susižinoti – tai nėra taip paprasta. Mano galva, nėra vienos aiškios ir suprantamos sistemos, kokią gali gauti paramą, kaip ja pasinaudoti. Tokia informacija galėtų būti skleidžiama per šeimos gydytojus ar NDNT komisijas. Gal taip jau ir daroma – šioje komisijoje buvau gal prieš dešimtmetį, kai pačiai reikėjo nustatyti darbingumo lygį. Visais atvejais, praverstų didesnė iniciatyva iš savivaldybių, skatinanti žmones pasinaudoti parama bei pagalba tiek teikiant jai paraiškas, tiek už jas atsiskaitant.

– Kauno savivaldybė yra ne kartą pagarsėjusi gana atmestinu požiūriu į neįgalių žmonių problemas: daug metų net nebuvo neįgaliems žmonėms pritaikyto įėjimo į miesto savivaldybę, rekonstruojant Laisvės alėją į jų poreikius taip pat neatsižvelgta, kaip vertinate tokią situaciją?

– Kai keliauji senu grindiniu, matai, kad viskas dar netvarkyta, bent turi viltį, kad kai bus tvarkoma, bus pagalvota apie visus. Vaikštant Laisvės alėja man visų pirmą yra labai apmaudu. Neseniai teko keliauti Malagoj, anksčiau – Meksikoje. Kai pamatai, kaip ten viskas pritaikyta, sutvarkyta, kaip žmonės gali laisvai judėti ir jaustis visose erdvėse, lankyti turistinius objektus, apsipirkti, pramogauti kavinėse – tai grįžus apima dar didesnė neviltis. Šitiek metų gyvenam Europos Sąjungoje, esam XXI amžiuje, bet su požiūriu atsiliekam šviesmečiais. Rekonstruojant Laisvės alėją, niekaip nebuvo galvojama ne tik apie judančius vežimėliais, bet ir apie neregius – nėra jiems skirtos juostos. Aišku, verslas ir pats galėtų pagalvoti ir įrengti tinkamus įvažiavimus, bet greičiausiai tai priklauso jau nuo bendro požiūrio, kurį, neslėpkim, visų pirma demonstruoja tie patys valdininkai.

– Kokio požiūrio tau norėtųsi iš miesto savivaldybės?

– Norėtųsi, kad būtų rodomas pavyzdys, kuris įkvėptų, skatintų ir verslo įstaigas pasistengti pritaikyti savo erdves žmonėms su negalia. Iš kitos pusės norėtųsi ir griežtesnės kontrolės, ypač kai visuomenei atveriami nauji objektai ar rekonstruojami seni. Norėtųsi, kad būtų užduota tam tikra kultūrinė mada.

– Tačiau žvelgiant, kaip naujai sutvarkytas Kauno senamiestis, nepanašu, kad „mados“ artimiausiu metu keisis, kaip pati vertini pagrindinės Vilniaus gatvės rekonstrukciją, ar gatvė tapo labiau prieinama žmonėms su ratais?

Aišku, kad ne. Gal kažkiek ir pagerėjo pravažumas nugludinus tuos akmenis, bet vis tiek keliavimas Vilniaus gatve primena slalomą. Man lengviau nuskristi į kokią Malagą ir ten apžiūrėti jų senamiestį, nei aplankyti gimtojo miesto turistinius objektus. O ir Vilniaus gatve keliavimas be trijų pagalbininkų ar kokių specialiųjų priemonių – neįmanomas. Pakaktų priminti Birštono gatvės požeminę perėją – tos gatvės kirsti su vežimėliu vienam praktiškai yra neįmanoma. Bet ir pačia pėsčiųjų gatve važiuojant vežimėliu nuolat tenka laviruoti tarp skirtingų dangų, aplenkti barjerus – lauko terasų baldus. Tikrai nėra jokio malonumo, o juk į senamiestį eini ne reikalų tvarkyti, o maloniai praleisti laiką.

– Kaip suprantu, prie kalėdinės eglutės irgi neteko pabuvoti?

– Aš niekada fiziškai iki jos nekeliauju, nes kai bandžiau – tai ypač jei dar ir sniego yra – tai pilna duobelių, kliuvinių visokių – tikrai nėra saugu. Dažniausiai eglutę tenka apžiūrėti per automobilio langą. Nes dar kai žmonės daugiau atsiskaitinėjo grynaisiais, gal kažkiek ir apsimokėdavo važinėti įsmeigus žvilgsnį po kojomis – bent kokią monetą galėdavai tikėtis rasti (juokiasi).

„Man lengviau nuskristi į kokią Malagą ir ten apžiūrėti jų senamiestį, nei aplankyti gimtojo miesto turistinius objektus“, – sako Aistė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Džiugina tavo humoro jausmas ir pozityvas, bet jei net būdama tokia sportiška vengi keliauti vežimėliu po Kauną, tai ką kalbėti apie vyresnius ar ne tokius fiziškai stiprius žmones?

– Lietuvoje matau labai daug deklaratyvaus kalbėjimo. Visi pakalba, kad reikia atkreipti dėmesį, pritaikyti visas bent viešąsias erdves, bet sprendimų, kaip tai padaryti – nėra. Blogiausia, kad pakalba tie, kurie realiai nėra mūsų kailyje ir net nelabai supranta, kaip reikia padaryti. Vyksta daug projektų, iniciatyvų, daug apie tai kalbama, bet niekam neaišku, kas turi imtis iniciatyvos, kad prasidėtų realus pokytis. Dabar toks pojūtis, kad dirva dar nesutvarkyta, o bandom sėti. Pavyzdžiui, skatinam neįgalius žmones aktyviai veikti darbo rinkoje. Taip pat visaip motyvuojam visuomenę, kad priimtų neįgalius žmones, bet esam visiškai tam nepasiruošę. Neaišku, nei kaip tam žmogui iki to darbo nuvažiuoti ar nueiti. Mums atrodo, kad čia trūksta tik truputį pamotyvuoti, palaikyti ir viskas gausis savaime. O tu tiesiog atsitrenki į neįveikiamų laiptų virtinę, kuriais negali užlpiti ir viskas ties tuo pasibaigia.

– Kai dabartinis Prezidentas kandidatavo su Gerovės valstybės idėja, jis minėjo ir neįgalius žmones, kad turime daugiau skirti jiems dėmesio, ar tai įvyko?

Kaip ir sakiau, kalbėjimo padaugėjo, realių pokyčių – ne. Pavyzdžiui, sena problema – parkavimo vietos neįgaliesiems. Per dešimtmetį visuomenės požiūris pasikeitė gal tik tiek, kad jei bus kitur laisvų vietų – tai neįgaliųjų neužstatys. Bet jei vietų nebeliks – užims ir neįgaliųjų, nors būtent tada žmogui, turinčiam specialiųjų poreikių, tų vietų gal labiausiai ir prireikia. Su šia situacija nuolat susiduriu „Akropolio“ aikštelėje, kai vyksta renginiai „Žalgirio“ arenoje, o dabar jie ten nuolat vyksta. Kartą specialiai apžiūrėjau, kiek stovinčių neįgaliųjų vietose buvo ženklinti privalomais ženklais – kas trečias. Stebina, kad prekybos centro apsauga šią problemą žino, bet jos nesprendžia. Vėl, sakyčiau, demonstruojamas miesto valdžios požiūris. Beje, visai kitaip yra prie „Megos“, pastebiu, ten nuolat yra kontrolė.

– Tikriausiai atsiras, kas pasiūlys tokiais atvejais važiuoti visuomeniniu transportu?

Čia dar viena atskira tema. Prisipažinsiu, beveik nesinaudoju visuomeniniu trasportu, visur judu savo automobiliu, bet tikrai teko ne kartą girdėti, kaip vairuotojai išleidžia neregius taip, kad jie įkrenta tarp autobuso ir šaligatvio krašto ar lipdami atsitrenkia į stulpą. Nesakau, kad čia išskirtinai Kaune, atvejai fiksuojami visoje Lietuvoje, bet visis žmonės, turintys įvairių negalių pritars, kad labai trūksta specialių mokymų būtent visuomeninio transporto vairuotojams, kurie mokėtų tinkamai reaguoti į specialiųjų poreikių turinčius keleivius. O tokių Kaune gali turėti ir tiesiog vyresni žmonės – man nesuvokiama, kodėl bent tuomet, kai yra slidu, daug sniego, nėra naudojama moderni autobuso pažemėjimo sistema. Empatijos tikrai vis dar labai trūksta.

– Dėkoju už pokalbį.

SAVIVALDYBĖS KOMENTARAS

Kodėl neįgaliųjų būstams įrengti nebuvo panaudoti beveik 110 tūkst. eurų iš valstybės ir virš 53 tūkst. eurų iš savivadybės biudžetų, pakomentavo Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Jolanta Baltaduonytė.

„Iš tiesų skirta daugiau nei panaudota, deja, panaudoti galime tik tuomet, kuomet būsto pritaikymo darbai atlikti pilna apimtimi, t.y. 100 proc. pagal nustatytus poreikius viskas padaryta ir pats asmuo patvirtina, kad viskas jam tinka, priima darbus be pretenzijų. Galimai panaudota lėšų suma gruodžio mėn. pabaigoje bus didesnė, nes minimi skaičiai iš esmės yra ne pilno 2023 metų laikotarpio, o tik pagal tuo metu apmokėtas sąskaitas už atliktus būstų pritaikymus.

Tačiau lygiagrečiai pradėti kitų būstų (eilės tvarka) remonto/ pritaikymo darbai ar projektavimas, tiesiog jie bus tęsiami toliau, ir kai tik bus baigti pilna apimtimi ir visos šalys tai patvirtins, bus laikomi užbaigtais ir už juos apmokėta.

Nors gali atrodyti, kad pritaikyti būstus nesudėtinga, visgi reiktų nepamiršti, kad kalbame apie įvairiausius būstus, todėl kyla nemažai iššūkių sprendžiant pritaikymo galimybes atliepiant tiek asmens su negalia poreikius, tiek ir kitų gyventojų interesus, kuomet pritaikymas apima ir bendrojo naudojimo erdves, objektus.

Dažniausiai pritaikymo darbus tenka atlikti asmeniui gyvenant tame būste, taigi, suderinti optimaliausią laiką, darbus daryti etapais, kad asmuo galėtų naudotis reikalingomis erdvėmis, ar tiesiog nusiprausti. Šaltuoju metų laiku negalima atlikti darbų, kurie susiję su radiatorių perkėlimu, trinkelių klojimu ir pan. Tad derinant visas sąlygas ne visada pavyksta užbaigti darbus iki einamųjų metų galo, taigi, už tokius darbus ir negalima panaudoti valstybės lėšų.

Visą laiką skatiname prisitaikyti patiems, bet dėl darbų sudėtingumo, galimybės rasti tinkamą rangovą ir kitų aplinkybių, asmenys tai daryti neretai atsisako“.

Rūpestis negalią turinčiais Kaune – tik dėl akių

Jums taip pat gali patikti

Išsėtinės sklerozės diagnozė: kaip išmokti gyventi kitaip?

Panemunės šilo šokėjai vilties nepraranda

Kaip sportinė joga stiprina kūną kasdieniam gyvenimui?

Autistiški žmonės dažniau susiduria su depresija ir nerimu: verta tai laiku atpažinti