Vasara – miesto ištuštėjimo metas. Gyventojai išvyksta atostogų – kas į užsienio kurortus, kas į Palangą, Neringą, į sodybas, prie ežerų… Ypač tuščia mieste savaitgaliais. Nurimsta kavinių triukšmas, prekybos centruose nebelieka eilių, sumažėja automobilių srautai gatvėse, nebelieka galvos skausmo rasti centre vietos parkingui.

Smagu vasarą pėstute pasivaikščioti po Kauną: prasieiti nuostabiuoju Ąžuolynu, nusileisti iš Žaliakalnio Kauko laiptais, pereiti Laisvės alėja – iki pat senamiesčio. Jei tokius pasivaikščiojimus nors retkarčiais praktikuotų miesto valdantieji, neabejoju, miestą pamatytų kitomis akimis. Kaip ir patys miestiečiai.

Tad pasižvalgykime drauge, kviečiu.

***

Laisvės alėjoje varganus gėlių krūmelius laisto dviese. Vyras vairuoja krovininį automobilį, kurio priekaboje – cisterna su vandeniu, o moteris (kaip tipiška!) laiko laistymo žarną, liejančią perdžiūvusius alėjos klombų augalus.

Kadangi „laisve“ keliauju gana dažnai, manęs šis vaizdas visiškai nestebina. Tačiau kartais šį laistymo procesą stebi ir iš nuostabos aikčioja užsienio svečiai. Ypač jų dėmesį atkreipdavo laistymui ilgokai naudotas senas sovietinis automobilis – vandens cisterna. Tai iš tiesų buvo tikra egzotika – ir dėl vaizdo, ir dėl pėsčiųjų gatvėje palikto sumišusio tepalų ir dyzelinio kuro kvapo, o dar ir burzgimo garso.

Rekonstravus alėją, neliko ir burgiančio sunkvežimio, bet pats procesas nepakito – toliau laistoma atsivežtu vandeniu, nors iš pagrindų rekonstruojant gatvę tikrai buvo galima įrengti ir požeminę centralizuotą augalų laistymo sistemą, kad daugiau nebereiktų gainioti po pėsčiųjų gatvę automobilių su vandeniu ir moterų su šlangomis. Buvo galima, bet nepavyko. Gal pamiršo, gal pataupė.

Akivaizdu, kad taupoma ir patiems želdiniams. Jei pavasario pradžioje visų akį trumpam nudžiugina anksti žiedus sukrovę narcizai, tai po jų nužydėjimo viskas ir pasibaigia. Susodinti skurdūs krūmeliai, kurie gal ir žydi kažkada, bet visą vasarą atrodo itin nykiai.

Pakalbinta gėlių laistytoja tik kraipo galvą ir sako, kad gražesnius augalus čia vargiai pavyktų išauginti. Po rekonstrukcijos želdinių klombose supilta visiškai prasta žemė, o ir išsaugotos senosios liepos tiesiog siurbte susiurbia visus žemės syvus ir menkiausią natūralaus lietaus ar dirbtinio laistymo drėgmę.

Ir pačios liepos – suvargusios. Plika akimi matosi, kad daugeliui jų palikta per mažai atidengtos vietos aplink kamieną, kad gautų lietaus vandens. Jau nekalbant apie dirbtinį laistymą, kurio akivaizdžiai nepakanka palaikyti medžių gyvybę tokią sausringą vasarą kaip šiemet. Antravertus, gal toks ir tikslas – nudžiovinti savaiminiu būdu?

Kaip tuos beržus prie savivaldybės – iš trijų, tylutėliai, jau liko tik du.

***

Keliaujant rekonstruota Vilniaus gatve, toliau stebina, kokia ji tapo nejauki po remonto. Prie grindinio akis lyg jau ir priprato, bet šviestuvai – buteliai vis tiek akis bado savo pigiu dizainu. Lyg eitum ne senuoju miestu, o kokio daugiabučio kiemu. Neatsirado ir senosios telefono būdelės, kurias žadėta transfomuoti į naują – modernią paskirtį.

Vilniaus gatvės pradžioje sustatyti suoleliai labiau primena laikiną stoties laukiamojo salę, nei sprendimą, derantį gražiausiai Kauno senamiesčio pėsčiųjų gatvei. Ir patys suoleliai – pigūs, tipiniai. Bet gal jau geriau tokie, nei jokių – suolelių nebelieka ten, kur užfiksuota senojo Vilniaus gatvės grindinio linija.

Senamiestyje trūksta ne tik suolelių, bet ir viešųjų tualetų. Įrengtas vienas prie Kauno pilies, bet ar jo tikrai pakanka miesto svečių poreikiams? Antravertus, į tualetą prispiria ir pačius miestiečius. Gerai, kad Kaune daug kavinių, kurios leidžia pasinaudoti higienos paslaugomis dažnai net nemokamai.

Tačiau jokios problemos nebelieka, patekus į didžiuosius prekybos centrus – erdvūs ir patogūs WC įrengti visų žmonių poreikiams. Gal ir juokinga, bet tai taip pat gali būti viena priežasčių, kodėl net ištuštėjusiame mieste nestinga lankytojų „Akropolyje“. Šiuolaikiniai žmonės mėgsta nejausti diskomforto ir visas paslaugas gauti laiku ir vienoje vietoje.

***

Tačiau labiausiai vasarą Kaune pasigendu ne tualetų, gėlių ar suolelių, o priėjimų ir pramogų prie Kauno savasties – upių. Jei prie Neries jau atsirado vienas kitas geras sprendimas, tai Nemuno salos krantai ir toliau lieka atskirti nuo upės. Lieka tikėtis, kad pabaigus „Mokslo salos“ statybas situacija kažkaip pasikeis ir atsiras jaukių „pasisėdėjimų“, iš kurių galima bus stebėti upės tėkmę.

Gal net pagaliau bus rasta ir sprendimų laivybos atgimimui. Tikriausiai nėra pasaulyje kito miesto, kuris šitaip negeba išnaudoti savo upių – reginiui, maitinimui, turizmui, pramogai.

***

Jei nevaikštai savo miestu, tai ir upių nematai. Kaip ir kitų negebėjimų rasti įdomių sprendimų, įdomių idėjų, naujų požiūrių. Kaune gyvena labai daug žmonių, kurie į Laisvės alėją, senamiestį išsiruošia gal tik kartą – du per metus. Į mugę ir pažiūrėti Kalėdų eglutės.

Tad jiems kur kas aktualiau asfalto danga Savanorių prospekte, kuriuo daugelis pravažiuoja bent kartą, o kartais ir kelis kartus per dieną. Ir nors prieš kelerius metus prospektas buvo kapitaliai suremontuotas ir iš naujo užlietas asfaltu, grįžę iš atostogų gerokai nustebsite – jame vėl iš naujo perklojama danga.

Kaip sakoma, skubos darbą – velniai gaudo. Antravertus, seniai suskaičiuota, kad investicijos į asfaltą efektyviausiai augina politinius reitingus ir toliau kuria Kaune geriausiai Lietuvoje tvarkomo miesto mitą, nors pastabiesiems jau seniausiai aišku, kad viešųjų ryšių priemonėmis auginama legenda neturi nieko bendra su realybe.

Publikuota laikraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio priede Kaunui „Laikinoji sostinė“ ir portale Lrytas.lt

Brigita Sabaliauskaitė: Nėra pasaulyje kito miesto, kuris šitaip negeba išnaudoti savo upių

Jums taip pat gali patikti

M. Petraitis: „Mylimas Mere, mes žinome, kad Jūs nemelavote!“

LR SEIMO RINKIMAI. „Gyvenu Kaune“ prognozės, kaip II ture balsuos kauniečiai

LR SEIMO RINKIMAI. „Gyvenu Kaune“ prognozės, kaip balsuos kauniečiai

Brigita Sabaliauskaitė: Devyni amatai, dešimtas – badas