Roberta Ažukaitė | D. Adamonytės nuotr.

„Kaune jau stovi apžvalgos ratas. Žiūrint į jį, man kyla visai ne klausimas, koks vaizdas atsivers pakilus į viršų. Man kyla klausimas: kieno kaina toliau sukasi mero svajonės?“

—

Nemuno saloje stūksantį Apžvalgos ratą jau galima pamatyti, Nors lankytojams ratas dar neatvertas – kol kas vyksta pasiruošimo darbai, jį jau galima apžiūrėti ir vertinti. Jis didelis. Matomas iš tolo. Neabejotinai taps dar vienu miesto traukos objektu. Bet kokia kaina jis suksis – dar viena, brangi mero užgaida?

Ir kalbu ne tik apie pinigus. O apie miesto prioritetus.

Apžvalgos ratas pats savaime nėra blogai. Miestui reikia įdomių objektų, pramogų, turistų, gražių erdvių ir ambicijų. Smagu matyti miestą, augantį, modernėjantį ir ieškantį naujų idėjų.

Tačiau problema prasideda tuomet, kai šalia gražių ir įspūdingų projektų žmonės metų metus laukia daug paprastesnių dalykų.

Vaikų žaidimų aikštelių.

Mokyklų rekonstrukcijų.

Saugių šaligatvių.

Patogaus ir pigaus viešojo transporto.

Sutvarkytų gatvių.

Erdvių, kuriose galėtų rinktis bendruomenės.

Dalykų, kurie gal ir neatrodo taip įspūdingai miesto reklaminiame klipe, bet nuo jų tiesiogiai priklauso kasdienė žmonių gyvenimo kokybė.

Ir būtent čia atsiranda labai nemalonus jausmas.

Kai miestui kažko labai reikia dėl įvaizdžio – atrodo, viskas juda.

O kai žmogus prašo mažos žaidimų aikštelės savo vaikams, mokyklos sutvarkymo ar elementarios infrastruktūros savo mikrorajone, labai dažnai prasideda ilgas kelias: projektavimai, planavimai, svarstymai, laukimas.

Ir dar laukimas. Ir dar.

Todėl stovintis apžvalgos ratas man tampa ne tik atrakcionu, o prioritetų simboliu.

Simboliu miesto, kuris nori būti matomas iš aukštai, tačiau kartais per mažai žiūri į tai, kas vyksta apačioje.

Mere, mes viską matome.

Matome gražius projektus.

Matome reprezentacinius objektus.

Matome ambiciją kurti miestą, kuriuo būtų galima didžiuotis.

Bet taip pat matome ir kitą Kauną.

Kauną, kuriame žmonės laukia.

Laukia, kol jų vaikai turės kur žaisti.

Laukia, kol bus sutvarkyta mokykla.

Laukia saugesnio kelio į namus.

Laukia daugiau dėmesio savo mikrorajonui.

Laukia ne prabangos.

Laukia elementarios miesto pareigos žmogui.

Todėl klausimas nėra – ar Kaunui reikėjo apžvalgos rato?

Klausimas yra daug platesnis: ar prieš statydami tai, ką gražiai matysime miesto panoramoje, padarėme viską, kad patogiai jaustųsi žmonės, gyvenantys apačioje?

Nes miestas nėra tik jo centras.

Miestas nėra tik turistiniai objektai.

Miestas nėra vien pastatai, tiltai, fontanai ar apžvalgos ratas.

Miestas pirmiausia yra žmonės.

Ir kai kalbame apie miesto politiką, norėtųsi labai paprastos prioritetų sekos: pirmiausia pasirūpinkime tuo, ko žmonėms reikia gyventi, auginti vaikus, mokytis ir jaustis saugiai.

O tada statykime tai, nuo ko miestą galėsime apžiūrėti iš viršaus.

Nes apžvalgos ratas gali pakelti žmogų keliasdešimt metrų virš miesto.

Tačiau tik miesto valdžios sprendimai gali pakelti žmonių gyvenimo kokybę.

Ir, manau, būtent tai turėtų būti pati didžiausia mero svajonė.

Roberta Ažukaitė, visuomenininkė

R. Ažukaitė ne vienerius metus yra įsitraukusi į vyrų ir moterų lygybės temas, aktyviai palaiko iniciatyvas, skirtas kovai prieš moterų patiriamą smurtą, institucinį smurtą, yra kovotoja už žmogaus teises. Šiuo metu gyvena Kauno Vaišvydavoje, yra įsitraukusi į šio Kauno priemiesčio gyventojų problemas, prisideda prie vietos bendruomenės problemų sprendimo ir įvairių veiklų organizavimo. NVO sektoriuje dirba 20 metų.

Nuomonė. Kokia kaina suksis mero svajonių ratas?

Jums taip pat gali patikti

Pirmojo „Kaunas Pride“ organizatorė V. Kolbešnikova: „Pokytis įmanomas bendrume“

NUOMONĖ. Kauno valdžia miestiečiams stumia Trojos arklį?

NUOMONĖ. Statom tiltus ir bokštus, nors kiemų nesusitvarkom!

M. Petraitis: „Mylimas Mere, mes žinome, kad Jūs nemelavote!“