Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 12 d. Kaune po penkerių metų pertraukos į Laisvės alėją sugrįžo „Kaunas Pride“ eitynės ir renginys Nepriklausomybės aikštėje. Renginio scenoje pasisakiusios pirmojo „Kaunas Pride“ organizatorės, lyčių studijų ekspertės Viktorijos Kolbešnikovos minia klausė tyloje. Ačiū, Viktorija, už šviesias mintis.

„Šiandien čia stoviu kaip žmogus, kuris prieš penkerius metus nešė „Kaunas Pride“ vėliavą: „Kiek iš jūsų dalyvavo tada? Pasirodykit!“

„Po pirmųjų eitynių ne vienas žmogus – žurnalistas ar draugas – klausė: „Kada Kaune bus kitas Pride?“

Nors prieš tai kaip užsisukę aiškino, kad ne laikas, kam čia to reikia, palaukit. Ar ne per drąsu?…

Mandagiai su komanda atsakydavom: „Bus tada, kai atsiras poreikis ir žmonės, kurie norės tai vėl padaryti. Kada kažkas vėl ryšis savo laisvalaikį skirti spaudimo, patyčių, streso ir perdegimo patirčiai.

Pirmąjį Pride Kaune organizavome Šeimų maršo fone, pandemijos įkarštyje (dar pamenat tokią?). Tuomet atrodė, kad labiau įelektrintos aplinkos būti nebegali. Jau tada visos pasaulio bėdos buvo verčiamos ant LGBT+ bendruomenės. Šiandien Kaune šią atpirkimo ožio rolę perėmė migrantai“.

(gyvenuKaune.lt pastaba – „Kaunas Pride“ renginys vyko kitą dieną baikerių išpuolio prieš prie Kauno mečetės besimeldžiančią musulmonų religinę bendruomenę. Išpuolio metu buvo leidžiama garsi muzika, vyko užgauliojimai, atvirai demonstruota nupjautos kiaulės galva)

„Eitynės buvo gausios, tikrai gausesnės ir dėl to, kad tuo metu eitynių nenorėjusi Kauno savivaldybė mums labai padėjo. Netikėtai mūsų maži resursai tapo labai matomi. Viešųjų ryšių agentūros tik svajoja apie tokias nemokamas reklamas.

Deja, tuo metu Pride tapo kova už teisę į susirinkimą. Į vieną fundamentaliausių teisių demokratinėje valstybėje.

Šiandien esame čia, jau pasikeitusiame pasaulyje. Ištrūkę iš karantino ribojimų, esame dar labiau susiskaldžiusio pasaulio liudininkais.

Šiandien klausomės ir mokomės ne iš virusologų, o iš karo analitikų, politologų. Pasaulyje stebime rinkimus, kurių rezultatai artina apokalipsės nuojautas.

Stebime ir verdančią virtualią erdvę. Katastrofos veržiasi konspiracijų, nesaugumo, emocinio nestabilumo, pykčio ir agresijos pliūpsniais.

Tai neaplenkia ir mūsų – tų, kurie esame čia. Nepaisant apsisprendimo dalyvauti, mes turime ką pasakyti vieni kitiems.

Tie, kurie esame čia, kurie trokštame pokyčio, visuomenės, kuri būtų grįsta bendradarbiavimu ir pagarba, taip pat vis dar skirstome žmones į vertus dėmesio ir ne.

Teko ne kartą girdėti, kad šis Pride ne iki galo atspindi tai, ko tikisi atėję. Per daug reikalavimų. Per daug temų. Kas organizuoja? Padaryta komunikacinių klaidų.

„Aš nedalyvausiu, nes Pride neatitinka mano politinių pažiūrų.“

„Man nepakeliui, nes Pride turėtų būti apie tai, kas MAN atrodo PRIDE.“

Iš baimės ir patiriamo nesaugumo šiame pasaulyje mes reikalaujame tobulumo.

Galvojame, kad jeigu visi galvotų panašiai kaip AŠ, išvengtume klaidų, įveiktume krizes, įvertintume rizikas, pasirengtume planą.

Nes jeigu turėsime tobulą komunikaciją, Instagramo algoritmams palankias nuotraukas, tobulai išlavintus projektų rašymo įgūdžius, visus apglėbiančią retoriką, ambasadų paramą – mes pakeisime pasaulį.

Pasaulį taip pat pakeisime, jeigu neprileisime mums negražių žmonių prie kamerų. Paslėpsime vidinius nesutarimus. Nerodysime, kad tarp mūsų yra kenčiančių. Ar, atvirkščiai, demonstruosime tik kančią.

Jeigu pranešimą spaudai surašys komunikacijos specialistas, o ne migrantas su netobula lietuvių kalba. Jeigu cancelinsime žmones iš dalyvavimo renginiuose, nes jų google paieškoje neradome visų tikram aktyvistui reikalingų žymių. Jeigu savo vardus ir kūnus išstatysime viešai peržiūrai ir nebijosime netekti darbo, artimųjų nusigręžimo.

Tu ką, bijai? Koks tu aktyvistas?

Arba jeigu siekisime pokyčio ne tomis priemonėmis. Būsime per daug ar per mažai radikalūs.

„Aš daryčiau kitaip.“

Pasaulį pakeisime, jeigu jį keis tobuli ir tobulos.

O tą tobulumą pasieksime nesinaudodami dirbtiniu intelektu.

(gyvenuKaune.lt pastaba – tyloje Viktorijos klausiusi minia pratrūko plojimais)

Šiandien stoviu čia norėdama pasveikinti visus klystančius.

(gyvenuKaune.lt pastaba – vėl plojimai)

Bandančius, bet klystančius.

Pokytį pasaulyje daro ne vien profesionalai.

Pokytį veda aistra ir mokėjimas būti šalia to, kuris tau nepatogus.

Noriu pasveikinti visus, kurie prisidėjo prie to, kad po penkerių metų mes ir vėl susitikome Kaune.

Šie susitikimai yra vedini netobulų sprendimų, neprofesionalių organizacijų, nenupoliruotų žinučių, tačiau pilni vilties, kad nerimas, aidintis už Kauno, Vilniaus, Lietuvos ir Europos sienų, yra bendras.

Būtent šiame bendrume yra įmanomas pokytis.

KAUNAS PRIDE. MES ESAME VISUR!“

Viktorija Kolbešnikova, lyčių studijų ekspertė

V. Kolbešnikova gyvena Kaune, buvo viena iš pirmojo „Kaunas Pride“ 2021 m. organizatorių, yra viena iš socialininio centro „Emma“ įkūrėjų. Straipsnyje panaudotos Severinos Venckutės ir Brigitos Sabaliauskaitės nuotraukos.

Pirmojo „Kaunas Pride“ organizatorė V. Kolbešnikova: „Pokytis įmanomas bendrume“

Jums taip pat gali patikti

Nuomonė. Kokia kaina suksis mero svajonių ratas?

NUOMONĖ. Kauno valdžia miestiečiams stumia Trojos arklį?

NUOMONĖ. Statom tiltus ir bokštus, nors kiemų nesusitvarkom!

M. Petraitis: „Mylimas Mere, mes žinome, kad Jūs nemelavote!“