Po Vilijampolėje kilusio gyventojų nepasitenkinimo kvartalinės renovacijos schema, Kauno miesto savivaldybės atstovai pareiškė, kad „toliau tęsia darbą su urbanistikos profesionalais“, tačiau konkrečių jų pavardžių viešai nepaskelbė. Situaciją paprašėme pakomentuoti Lietuvos architektų sąjungos pirmininko, kauniečio architekto Gintaro Balčyčio.

„Sovietmečiu statyti pastatai, jų tvarumas, atitikimas šių dienų realijoms yra kebli tema. Tačiau jei jau nuspręsta, kad visgi reikia renovuoti sovietinius daugiabučius pastatus, sutikčiau, kad vienas iš skatintinų kelių tai daryti – modernizuoti ne po vieną pastatą, o pasižiūrėti į tai kompleksiškai ir vykdyti kvartalinę modernizaciją.

Pastatų renovacija pakankamai brangiai kainuoja, dalinai ją finansuoja patys gyventojai, todėl dažniausiai modernizuojamas tik pats pastatas, kuriame jie gyvena – apšiltinamas fasadas, vykdoma vidaus apdaila, atnaujinamos inžinerinės sistemos. Tačiau aplinka aplink pastatus dažnai lieka tokia, kokia buvusi, tačiau jos kokybė taip pat labai stipriai veikia žmogaus gerbūvio pojūtį.

Viena iš didžiausių sovietmečiu statytų namų problemų yra nesuformuoti sklypai, neatskirtos teritorijos, dėl ko yra itin sudėtinga sukurti naujo laikmečio poreikius atitinkančią infrastruktūrą – įrengti automobilių parkavimo aikšteles, šaligatvius, sutvarkyti žaliuosius plotus, įrengti vaikų žaidimo aikšteles ar sukurti kitas laisvalaikio vietas.

Dalis kasdienio žmonių gyvenimo vyksta gyvenamojoje aplinkoje esančiose viešosiose erdvėse, čia atsiranda bendrystė tarp gyventojų, kuriasi vietos bendruomenės. Esama daugelio rajonų infrastruktūra yra labai nugyventa, jai sutvarkyti reikalingos ženklios inveticijos, norėtųsi, kad į tokius projektus būtų pažiūrėta iš esmės ir labai individualizuotai, nes įvairių minčių, kaip galima būtų spręsti, pavyzdžiui, parkavimo daugiabučių kiemuose temą yra pasiūlyta labai nemažai. Viena iš daugybės idėjų įgilinti parkingai, ant kurių stogo – vaikų žaidimų aikštelė, sporto aikštynas ar kita laisvalaikio paskirties zona.

Neabejotinai tokių idėjų svarstymas ir pats planavimo procesas yra neaskiriamas nuo dialogo su bendruomenėmis, kurios tose konkrečiose vietose gyvena. Būtų ne tik neracionalu, bet ir labai apmaudu, jei vėl būtų ruošiami tipiniai projektai, kaip buvo ruošti sovietmečiu. Tuos kvartalus „iškepė“ kaip blynus, niekas juk neklausė žmonių, kokių jie nori namų ar erdvių.

Antravertus, dialogas su vietos gyventojais yra imlus laikui, nes žmonės yra skirtingi, jų nuomonės gali net kraštutinai skirtis, o tokio proceso moderavimas nėra lengvas kelias. Tačiau šiuolaikinei visuomenei greičiausiai tik toks kelias bus priimtinas. Nes pasitenkinimas savo aplinka kyla tik tuomet, kai žmonės patys įsitraukia į jos kūrimą. Tada ir džiaugsmo daugiau, kai pavyksta gerai susitvarkyti, ir nepasitenkinimo mažiau, jei kažkas nesigauna. Jei, kaip sutvarkyti aplinką spręs tik valdžia ar joje negyvenantys specialistai – sutarimą tikrai bus sunku surasti“.

Apie kilusį Vilijampolės gyventojų sujudimą dėl su jais nederintų kvartalinės renovacijos schemų skaitykite čia

Publikuota laikraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio priede Kaunui „Laikinoji sostinė“.

Kauno kvartalinės renovacijos temą komentuoja architektas G. Balčytis

Jums taip pat gali patikti

Nuomonė. Kokia kaina suksis mero svajonių ratas?

Pirmojo „Kaunas Pride“ organizatorė V. Kolbešnikova: „Pokytis įmanomas bendrume“

NUOMONĖ. Kauno valdžia miestiečiams stumia Trojos arklį?

NUOMONĖ. Statom tiltus ir bokštus, nors kiemų nesusitvarkom!