Vasario 16-osios savaitgalio proga norėjosi proginės nuotraukos. Bet ne kokios labai gražios, patriotiškos, papuoštos trispalvėmis, kokiomis džiaugiamės per gimtadienius. O tokios labai tikros – apie realų gyvenimą. Neatsitiktinai pasirinkau nusifotografuoti prie gyvenamojo namo Žaliakalnyje statybų duobės. Apie tai mano tekstas.

Ši duobė, man asmeniškai, labai simboliška. Visų pirma, ji yra labai arti manęs – netoliese gyvenu, netoliese praeityje gyveno mano seneliai, gimė mama. Ši didžiulė duobė metų pradžioje buvo išrausta sklype, kuriame seniau stovėjo tipinis šiai Žaliakalnio gyvenamųjų namų teritorijai keturbutis. Dabar duobėje bus statomas 7-ių aukštų daugiabutis.

Ši istorija apie dar vieno eilinio namo statybas iš tiesų metaforiškai pasakoja apie mūsų miesto, o ir valstybės statybas.

Lėkštėje – Kaunas

Patriarcho profesoriaus Vytauto Landsbergio vasario 16-osios proga iš Signatarų balkono pasakytoje kalboje išgirdau paralelę – tarp duonos valgytojų, vienas kito valgytojų ir galiausiai – Lietuvos valgytojų. Godumas šios paralelės variklis. Tokių valgytojų tikrai valstybėje netrūksta – godžių, nesąžiningų, vieni jų kanda milijonus, kiti kukliau – po keletą tūkstančių iš Seimo nario parlamentinei veiklai skirtų išmokų. Kanda valgytojai, kuris kiek gali ir, „vardan tos Lietuvos“, atkanda.

Žvelgiu į lėkštę, kurioje steiko su krauju pavidalu patiektas Kaunas. Jau atpjauti ir kąsniai – gabalas Šančių, Lampėdžių, keli peiliai įsmeigti į Vilijampolę, mėsos muštuku „prasieita“ per senuosius namus Perkūno alėjoje, o prie Kauko laiptų tėkštelėta net per Vizbaro pilaitę.

Kauno valgytojai kitų nuomonės neklausia, jie geriausiai žino, kokio skonio nori steiko. Ir tikrai jūsų asmeninė problema, jei esat vegetaras ar šiaip nevalgot mėsos su krauju, o šalia steiko pageidaujat salotų ar tiesiog paprastos lietuviškos duonos. Pageidavimų koncerto Kauno valgytojai neužsako. Atvirkščiai, pageidaujantieji patys tampa nepageidaujamais prie stalo.

Prie Kauno stalo sėda tik tie, kurie įtinka, tarnauja ir yra visiškai lojalūs Kauno valgytojams. Tokių Kaune irgi netrūksta. Tik valgo ne prie stalo jei. Pašeriami po stalu – nuo šeimininko atlikusiais kaulais ir trupiniais.

Duobėje – šėtono akivaras

O dabar apie kitokią idilę. Žymių tarpukario pedagogų Antano ir Juozo Vokietaičių vardu pavadintoje mažutės Žaliakalnio gatvelės privačiame sklype metų pradžioje buvo išrausta didžiulė duobė (prie jos mano nuotrauka). Kaip minėjau, čia prasidėjo 7-ių aukštų gyvenamojo namo statybos. Apie projektą, jo derinimą ir gyventojų nepritarimą, kad šalia jų mažaaukščių sodybinio užstatymo tipo namelių atsirastų daugiaaukštis, rašau jau ne pirmą kartą. Buvo protestų, buvo parašų rinkimų, projektas svarstytas ir nepriklausomų profesionalų – Kauno regiono architektų taryboje. Visų nuomonė vienareikšmė – nedera tokia daugiaaukštė statyba šioje vietoje.

Bet Kauno valgytojams to nepaaiškinsi. Projektas galiausiai patvirtintas miesto savivaldybėje, išduoti leidimai statyboms. 7 aukštų namui, kai artimiausi, šalia Savanorių prospekto čia stūksantys daugiaukščiai – gyvenamasis namas ir buvęs „Juzės“ kompleksas tesiekia 4 aukštus. Akivaizdu, vietos gyventojai turės naują „bokštą“ praktiškai savo kiemuose, tik ne apžvalgos, o tankiai apgyvendintą – su erdviomis terasomis, iš kurių privačius gyventojų kiemus naujakuriai galės stebėti lyg gyvą operos „Saulė ir jūra“ performansą.

Bet vizualinė eklektika ir pažeistas privatumas Kauno valgytojams menkas argumentas – užaugę sovietinėse „chruščiovkėse“, kur ant stalo vietoje staltiesė tiesiamas laikraštis, o po stalu dedamas šikpuodis, vėliau staigiai praturtėję iš „norkų“ dvėselienos kailių ir žmonių kančių, jie supranta tik vieną estetiką – dolerio (ar kokio ten kito euro) kupiūros.

Tokiems tipams, tiesą skant, „nusišikt ant jūsų šautuvo“ ir interesų. Nes vienintelis jų interesas – dolerio spalvos.

Taip buvo iškasta ir mano garsinama statybų duobė. Nelabai jaudinantis dėl keleto privačių sklypų, ties kurių riba – jau kitų žmonių, tiesa, Kauno valgytojų vertinimu, menkavertis turtas. Tuoj nugriūsiantis sandėliukas, o gal ir visas medinis namelis. Anokia čia vertė to turto ir tų žmonių, kurie juose gyvena. Žaliakalnio lūšnynų gyventojai, argi su tokiais leis sau prabangą skaitytis eilinis Kauno valgytojas? Užstos daugiaukščio šešėlis ir taip menkus saulės spindulius, krintančius į lūšnynų sklypus? Baisiai čia – argi varguoliai verti saulės?

„O ko jie, kauniečiai, verti, jūsų vertinimu?“, – drįstu paklausti.

Mirtinas kąsnis prieš užspringimą

Kol savo aplinką, miestą, valstybę kursime pagal valgytojų įgeidžius, pataikaudami jų apetitui, pateisindami jų godumą ir net vykdomus nusikaltimus, tol visi drauge sėdėsim šitas statybas primenančioj duobėj, kurios kraštus antrą savaitę bando sutvirtinti nevykėliai „valgytojai“.

Iš gobšumo išsikasę per arti kitų sklypų kraštų duobę, nebeišgali jos kraštų sulaikyti, birus smėlis grasina ne tik duobę užgriūti, bet ir dalį kitų privačių sklypų, o ir statinių gerokai apgadinti. Iš skūpumo nesukalę polių, nors aplinkinai gyventojai ne kartą perspėjo apie vadinamą „plaukiantį smėlį“, kuris sumišęs su vandeniu šioje duobėje užvirė tikrą pragarą – grasina ne tik duobės kraštus apgriauti, bet ir veržiasi iš gelmių, keldamas jau tikrai rimtą grėsmę ne tik būsimam namui (jau aš tai jame tikrai jokiais būdais nepirkčiau sau būsto), bet ir visiems aplinkiniams.

Tad išsikasę gilią duobę, panašu, Kauno valgytojai gali ir patys į ją sukristi. O juk galėjo be jokių trikdžių pastatyti šioje vietoje kokius 4-6 puikius prabangius kotedžus. Jau nebepastatys.

Kad tik mums taip nenutiktų ir su valstybės statybomis, nedrąsiai pastebiu. Ir linkiu labai gerai pagalvoti – prieš kandant kitą, Kauną, Lietuvą – ar tas kąsnis netaps paskutiniu – mirtinu prieš užspringimą.

Brigita Sabaliauskaitė: Nekask kitam duobės – pats įkrisi

Jums taip pat gali patikti

Nuomonė. Kokia kaina suksis mero svajonių ratas?

Pirmojo „Kaunas Pride“ organizatorė V. Kolbešnikova: „Pokytis įmanomas bendrume“

NUOMONĖ. Kauno valdžia miestiečiams stumia Trojos arklį?

NUOMONĖ. Statom tiltus ir bokštus, nors kiemų nesusitvarkom!