Kas daro miesto centrą gyvą? Žmonės. Vaikštantys, pramogaujantys, susitinkantys, lankantys, dalyvaujantys… Kodėl mes taip gerai jaučiamės dideliuose Europos miestuose, kuriuos mielai lankome, po juos vaikštome, juos apžiūrinėjame, jais grožimės, o grįžę į Kauną užsidarome savo jaukiuose ar ne tokiuose jaukiuose namuose ir labai retą savaitgalį be rimtesnio reikalo iškišame nosį į miesto centrą – Laisvės alėją, senamiestį?

Apie tai mano tekstas.

***

„Kadangi dirbu miesto centre, tai dažnai išeinu į Laisvės alėją. Darbo dienomis joje pilna žmonių, jaunimo – aplink universitetai, verslo centrai, daugybė įstaigų, todėl žmonių miesto centre tikrai netrūksta. Bet vakarais, savaitgaliais miestas gerokai ištuštėja. Gal kad jame nelabai yra ką veikti?“ – retoriškai klausia 47-erių praeivė Agnė.

Ji taip pat pastebi, kad anksčiau į miesto centrą ir pati dažniau atvažiuodavo, nes savaitgaliais buvo galima nemokamai pastatyti automobilį. Kadangi moteris gyvena užmiestyje, tai vykti visuomeniniu transportu jai per ilgai užtruktų, o nuosavu automobiliu dabar — per brangu. „Juk norisi ir į kavinę nueiti, kažką nusipirkti, o centre beveik nebelikę parduotuvių, tai geriau važiuojame su vaikais į prekybos centrus“, – prisipažįsta ji.

Kita Laisvės alėjos praeivė – 35-erių Jonė – gyvena ir dirba miesto centre, todėl visas jos gyvenimas sukasi pagrindinėse miesto centro gatvėse. „Laisvės alėjoje man labai trūksta gatvės muzikantų, lauko prekybos, pavyzdžiui, senomis knygomis, kaip yra daugelyje Europos šalių. Prieš Vilniaus gatvės rekonstrukciją senamiestyje buvo daug veiksmo, kūrėsi kavinės, rinkosi daug jaunimo, bet nebeliko buvusios dvasios, nežinau, ar kas galvoja, kaip ją atkurti“, – pastebi moteris.

Akivaizdu, vien sutvarkyti miesto gatvių grindinį – nepakanka, reikia kažko daugiau, kad miestiečiai norėtų juo nuolat vaikščioti.

***

Kad žmones trauktų viena ar kita miesto vieta, reikia, kad atsirastų tokių, kurie pradėtų galvoti, kaip juos pritraukti. Kažkada po 2008 metų krizės tokį fenomeną jau padarė susibūrę kelių Vilniaus gatvės verslų valdytojai. Susėdo drauge prie stalo ir sugalvojo planą, kad reikia pakviesti žmones ateiti į senamiestį. Patys, savo jėgomis organizavo kelias šventes: vasaros sezono atidarymo, Senamiesčio legendų, Šokančio Senamiesčio…

Atėjo kauniečiai, pamatė svetingus prekybininkus, kavinių šeimininkus, susidraugavo, susidomėjo, įprato užsukti į mėgiamą kavinukę, kepyklėlę, parduotvėlę. Vėliau šiuos sumanymus, kiekvieną savaitgalį vykstančias įvairias pramogas parėmė ir miesto savivaldybė. Tada dar buvo laikas, kai miesto valdžios rūmuose sėdintieji girdėjo vietos bendruomenių poreikius, bandė juos kažkaip atliepti, nors krizės laikotarpiu ir nebuvo miesto biudžete tam didelių lėšų.

Dabar pinigų miesto biudžete – nors vežimais vežk. Ekonomika kyla, sostinėje visi norintieji nebesutelpa, tad proveržis vyksta į antrą pagal dydį Lietuvos miestą – Kauną. Vystosi ir Laisvoji ekonominė zona, daugėja darbuotojų mieste ir rajone, į biudžetą surenkama vis daugiau mokesčių. Tai leidžia tvarkyti, gražinti miestą. Tokiu jis ir tampa – tvarkomu, prižiūrėtu, augančiu.

Tik va žmonės mieste kažkur dingsta, užsidaro, jų iniciatyvos nebegirdimos. Apie tai, kad Kaune beveik nebeliko aktyvių bendruomenių, kurios norėtų kažką daryti, siūlyti, kalbama jau ne pirmus metus. Nes kam daryti, kai niekam tai neįdomu, kai nėra miesto valdžios paramos, net žmogiško pritarimo nebėra. Galvojama, kad viską gali padaryti valdininkai: suorganizuoti eilinę šventę, veiklą, pramogą. Tokią valdišką, be dvasios.

***

Vis pagalvoju apie Kovo 11-ąją, kuri visoje Lietuvoje išaušo saulėta ir pavasariška. Kauno centras užsipildė šventiškai pasipuošusių, pakiliai nusiteikusių žmonių. Tradicinė eisena, tradicinis minėjimas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Kažkas pakalbėjo, kažkas padainavo, padėjo gėles, davė priesaiką. Gražu, paprasta, bet ir drauge – visiškai nieko naujo.

Prieš keletą metų Karo muziejaus sodelis nustebino kauniečius pražydęs nuostabaus violeto kilimu – pirmaisiais pavasario šaukliais krokais. Tais metais, gal kad po pirmųjų karantino atlaisvinimų, į miesto sodelį rinkosi šeimos, net giminės – fotografavosi, bendravo, gėrė arbatą čia pat iš termosų, sėdėdami ant suolelių, nes tuo metu vis dar neveikė didžioji dauguma miesto kavinukių.

Galvoju, tam, kad suburtum žmones, reikia tiek nedaug – trupučio grožio ir pramogos. Tam, kad juos išvaikytum iš miesto, irgi daug nereikia – nuolatinių statybų, dulkių, brangaus automobilių statymo. Panašu, kad pastarąjį veiksmą dabartinė valdanti miesto politikų dauguma moka, bet va išbaidytus žmones vėl atgal pakviesti – nelabai.

Negrįš artimiausiu metu į miesto centrą jie ir po Kovo 11-osios vaikštynių. Nes tikrai niekas nieko įdomaus, kūrybiško nepasiūlė, o juk idėjų vien per „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ šventes tiek buvo įdomiausių prigalvota, tačiau visos nugulė kažkur – galimai tik miestiečių atminties archyvuose. O jis dabar toks vienadienis.

***

Siūlau receptą: sukvieskit Kaune reziduojančius renginių organizatorius, meno kolektyvus, bendruomenių atstovus. Duokit jiems užduotį – užkurti Kaune veiksmą. Tokį, apie kurį aplinkiniuose rajonuose ir miestuose pradėtų kalbėti, gal net užu valstybės sienos. Privažiuos savų ir svetimų, atsigaus mieste prekyba, atsidarys naujų kavinukių, atsiras naujų paslaugų ir pramogų. Reikia tik stimulo, o jis prasideda nuo noro.

Tik ar turi miesto valdžia noro pakviesti žmones į miestą? O gal jie tiesiog jų, žmonių, bijo?

***

Nuomonės tipo rašinys iš dalies publikuotas laikraščio „Lietuvos rytas“ priedo „Laikinoji sostinė“ skiltyje „Kauno ženklai“.

Brigita Sabaliauskaitė: Kas daro miesto centrą gyvą?

Jums taip pat gali patikti

Nuomonė. Kokia kaina suksis mero svajonių ratas?

Pirmojo „Kaunas Pride“ organizatorė V. Kolbešnikova: „Pokytis įmanomas bendrume“

NUOMONĖ. Kauno valdžia miestiečiams stumia Trojos arklį?

NUOMONĖ. Statom tiltus ir bokštus, nors kiemų nesusitvarkom!