Ar pastebėjote, kad ten, kur žmonės vertina bendravimą, palikę namuose, darbuose savo mažas ar dideles problemas, tai ir miestai būna pilni besišypsančių veidų. Jie neužkrauna savų problemų tiems, su kuriais ateina bendrauti, jie pasitinka vienas kitą su šypsena ir gal nieko nereiškiančiu, bet mandagiu klausimu: „Kaip tu gyveni?“

Paryžiuje, ant Senos krantinės sėdi, nuleidę kojas, daugybė įvairaus amžiaus žmonių ir bendrauja, diskutuoja, reiškia emocijas – kas dar su šuniuku kartu, kas dar su vynu ar keptais kaštanais, o „bukinistų“ krantinėje ateina dažnai ne knygų pirkti, bet bendrauti. Koks nuostabus bendraujančių žmonių vaizdas. kokie gražūs jų veidai!

Bet kuriame Europos mieste kur benueisi – į mažą kavinukę ar parduotuvėlę, kirpyklą ar kepyklą – visur – pasitinka ne tik su šypsena, bet ir įeinama su šypsena, pasisveikinama, šnekama apie „orą ir tvorą” ir visi tampa nors truputėlį laimingesniais…

Visi tolerantiški net tokiose situacijose, kuriose pas mus gali sulaukti ne tik skundo, bet ir triaukščio rusiško keiksmažodžio. Dideliame Amerikos prekybos centre teko matyti, kaip kasininkę pakalbino pirkėjas, jie vis šnekėjosi, šnekėjosi, o eilė ilgėjo, bet niekas nieko nepasakė, kantriai stovėjo ir laukė, net buvo besišypsančių… Kaip visgi gerai visuomenės savijautai yra svarbi tolerancija.

Ir bendrystė. Noras būti kartu ir žiūrėti viena kryptimi, pavyzdžiui, gėrėtis gamtos vaizdu, kaip tai dažnai pamatysi Skandinavijoje. Jiems nesvarbu, kad savaitgalį jie sėdi ant baltų plastikinių kėdžių prie vos 10 kvadratinių metrų ploto beveik kartoninio namelio. Net ant tokių kėdžių sėdėti mūsų dažnam tautiečiui būtų ne prestižas… Bet jiems nesvarbu, nes prieš akis – nuostabi gamtos panorama, kokių ir Lietuvoje netrūksta. Bendrystės džiaugsmo ir gamtos grožio suvienyti žmonės tikrai laimingesni, nei sėdintys, kad ir ant auksinių kėdžių.

Paprastumas, o ne materialinių vertybių kaupimas yra tikros laimės ir ilgai išliekančio džiaugsmo šaltinis. Teko man pamatyti Švedijos karalių namą. 2-jų aukštų, paprastą, neišvaizdų namą. Daugelio mūsų tautiečių vasarnamiai 10 kartų didesni.

Materialinių vertybių kultas nevertina bendrystės. Materialūs žmonės, nepaisydami gamtos grožio ir gero oro, vis tiek trauks į PC. Juk ten – „Velykos su Mega“ arba „Kalėdos su Akropoliu“. Liūdina priklausomybė nuo reklamos apie išpardavimus ir noro kaupti.

Pažvelgę dažnam kauniečiui į akis, jūs jų nepamatysite, nes akys nudelbtos į telefono ekraną. Taip ir praeina žmogus pro žmogų. Nebelieka laiko ir noro bendrystei, susitikimams, lėtiems pasivaikščiojimams ar tingiems pasisėdėjimams prie kavos ar gero vyno taurės.

O apibendrinant – neskubėkime, sustokime, atsigręžkime su šypsena į kiekvieną žmogų – tuomet visus užlies noras ne tik šypsotis, bet ir bendrauti, dalintis geromis emocijomis, akimirkomis. Pamatykime gražias smulkmenas, atsigręžkime į gamtą, pastebėkime savo nuostabaus miesto gražiausius kampelius, istorines vertybes, pakelkime akis į senamiesčio gražuolius stogus, išgirskime vandens tėkmę Santakoje, pamatykime voveres, ežius Neries parke, pajauskime tarpukario didybę Laisvės alėjoje ir viduramžius Senamiestyje, išgirskime savo miesto garsus, pajuskime šio miesto dvasią.

Ne materialinės vertybės, ne kas daugiau uždirbs ir ne kas ant aukštesnio karjeros laipto atsistos, gyvenime yra svarbiausia.
Svarbiausia – bendrystės džiaugsmas, o bendrauti mūsų mieste tikrai yra kur.

Tik reikia turėti noro.

Akimirkos iš Senamiesčio gaivimo pavasario švenčių, kurias Vilniaus gatvės verslininkai organizavo 2010 metais. Kauno senamiesčio draugijos archyvo nuotr.

Kaip tai padaryti? Labai paprasta – kviesti garsiai ir plačiai žmones į renginius miesto erdvėse, rengti renginius mieste, kad žmonės grįžtų į miestą, o ne prekybcentriuose ir telefonuose kiurksotų!

Kokia puiki iniciatyva yra Kiemų šventė, prieš keletą metų vykę įvairių meno žanrų pasirodymai vasaros metu daugiabučių kiemuose. Kur dingo šios puikios iniciatyvos? Tikrai nėra sudėtinga į miesto erdves pakviesti puikių įvairios muzikos, dainų, šokių kolektyvų, jaunųjų talentų, organizuoti šachmatų, šaškių turnyrus, kėglių ir kitokius žaidimus. Tai būtų puikios veiklos suaugusiems ir vaikams, kurios apjungtų vietos bendruomenių narius, skatintų juos naujoms iniciatyvoms. Gaila, bet su tokiomis idėjomis ir siūlymais miesto savivaldybėje nei vienas nesame laukiamas.

Teksto autorė – Vilijampolės gyventojų bendruomenės atstovė, „Gyvenu Kaune“ klubo aktyvi dalyvė Ramunė Liuda Razgūnienė. Publikacija iliustruota Kauno senamiesčio draugijos archyvo nuotraukomis, kuriose užfiksuotos akimirkos iš Senamiesčio gaivimo pavasario švenčių, kurias Vilniaus gatvėje įsikūrę verslininkai ir visuomenininkai organizavo 2010 metais.

Svarbiausia – bendrystės džiaugsmas. Kodėl jis Kauno valdžiai neįdomus?

Jums taip pat gali patikti

Nuomonė. Kokia kaina suksis mero svajonių ratas?

Pirmojo „Kaunas Pride“ organizatorė V. Kolbešnikova: „Pokytis įmanomas bendrume“

NUOMONĖ. Kauno valdžia miestiečiams stumia Trojos arklį?

NUOMONĖ. Statom tiltus ir bokštus, nors kiemų nesusitvarkom!