GYVENU KAUNE. Šis pavadinimas, kuriuo pavadinau savo tinklaraštį, kuriame dėlioju publikacijas apie Kauno aktualijas, atsirado iš noro labiau apibrėžti savo tapatybę, kas esu, ko noriu, ko siekiu. Kiekvienam žmogui jo profesija ir darbas yra labai svarbi savirealizacijos dalis – pasirinkusi žurnalistiką, niekuomet dėl to nesigailėjau. Nors iššūkių buvo ir vis dar tebėra.

Žurnalistiką rinkausi iš noro gerinti pasaulį, ieškoti teisybės, ginti silpnesnį, skriaudžiamą. Iš esmės šis mano siekis, kuomet antraisiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais įstojau į VU Žurnalistikos institutą, ne itin ir pasikeitė, kaip ir patys pasaulio dėsniai bei žmogaus prigimtis.

Kas tikrai pasikeitė – tai mūsų, žurnalistų, veiklos sąlygos. Iš pagrindų jas pakeitė socialinių tinklų atsiradimas, kuomet kiekvienas pats sau tapo žinių skleidėju, taip pat labai sustiprėjusi visų organizacijų, o ir pavienių asmenų viešųjų ryšių ir komunikacijos veikla. Tad tam, kad mes, žurnalistai, galėtume dirbti savo darbą ir kad jis būtų reikalingas, turime ieškoti tiek naujų formų, tiek naujų metodų.

Ne veltui sakau: „Devyni amatai, dešimtas – badas“. Šis posakis itin tinka apibūdinti šiuolaikinio žurnalisto gyvenimo realybę. Ir paaiškinsiu, kodėl.

Mano įsitikinimu, daugelio žurnalistų svajonė yra darbas pilnu etatu redakcijoje. Tie, kurie turi tokias etatinio darbo sutartis, yra laimingi išrinktieji. Žinoma, su sąlyga, kad atlyginimas – orus, solidus, mokami priedai (pvz., honorarai už papildomus darbus). Yra tokių redakcijų Vilniuje, didesniuose miestuose, viena kita – provincijoje. Man nepasisekė. Tokio darbo neturiu. Kaip ir daugybė mano kolegų dėl taip jau susiklosčiusių aplinkybių (taip pat ir nenoro dirbti organizacijose, kuriose tektų eiti į kompromisus su savo sąžine), dirbu kaip laisvai samdoma žurnalistė, renginių organizatorė, lektorė etc.

Žurnalistams šiuo metu toks valgomos duonos receptas yra įprastas, tačiau ši darbo specifika turi ir tam tikrų iššūkių, o kartu ir privalumų – laisvas grafikas, nenuobodus gyvenimas ir pan. Bet pakalbėkim apie iššūkius.

Tu neturi redakcijos. Esi vienas kaip pirštas. Neturi su kuo pasitarti, pasipykti, pasidžiaugti, iš ko pasisemti įkvėpimo ir motyvacijos.

Tavo pajamos – nestabilios. Yra laikotarpių, kai uždirbi pakankamai, yra laikotarpių, kai – ne. Tada griebiesi papildomų veiklų, kurios atima daug jėgų ir nukreipia energiją nuo žurnalistikos – to, ką sugebi geriausiai. Galiausiai pradedi galvoti, kad gal nebesugebi, jei iš to neužsidirbi?…

Tu neturi užnugario. Žurnalistikoje esu daugiau kaip 20 metų (skaičiuoju tik žurnalistinio darbo stažą, nes dešimtmetį dirbau versle), tad ir periodų buvo įvairių. Tačiau „freelanceriavimas“ visų pirma yra žymiai sunkesnis kelias žurnalistui, kurio didžioji darbo dalis – gauti atsakymus į klausimus. Juk pakankamai dažnai žurnalistas nežino, ar gauta istorija bus verta straipsnio, kur ją publikuos – tikrini jos pagrįstumą, keliamą problematiką. Įstatymai mus, žurnalistus, įpareigoja prieš skelbiant žinią, ją patikrinti, išgirsti kitą nuomonę. O kad patikrintum, turi parašyti daugybę užklausų, į kurias atsakymus žymiai lengviau gauti, kai dirbi didelėje ir žinomoje redakcijoje. Kai kurios institucijos net nepriima iš gmail siunčiamų laiškų, o ir į gautus iš nežinomo žurnalisto tikrai ne visuomet atsako.

Dėl šių ir daugybės kitų žmogiškų priežasčių galiausiai tampi pavargęs. Demotyvuotas. Nusivylęs.

Kai taip atsitinka – pasiduodi. Arba ieškai sprendimų.

Susikuri redakciją. Pasidžiaugsiu, kad per pastaruosius kelerius metus mes – trys kolegės Kaune, Jurbarke ir Plungėje – tapome tokia nedidele redakcija, drauge įkūrėme asociaciją Vietos bendruomenių žurnalistų tinklas, galvojame ir apie plėtrą. Jei domina, kviečiame prisijungti.

Iš mūsų bendrų pokalbių, laisvalaikio susitikimų gimė ir ne vienas kūrybinis sumanymas, vienas jų www.prastipopieriai.lt – užsukit ir išbandykit. Taip pat kolegės pasekė mano pavyzdžiu ir susikūrė savo tinklaraščius, o www.gyvenujurbarke.lt per pastaruosius metus tapo tikrai labai populiarus, nes, panašu, Jurbarke buvo nebelikę objektyvios ir kritiškai vietos valdžios atžvilgiu nusiteikusios žiniasklaidos!

Visi suprantame, kokia svarbi žiniasklaidos misija – kelti problemas, analizuoti politikų sprendimus ir pan. Ir nors pykstame ant žurnalistų, kad „jie tik problemų ieško“, bet kai patys susiduriame su kebliomis situacijomis, dažnas žurnalistų darbo svarbą pamatom visai kitomis akimis. Nenustebsite sužinoję, kad dalį problemų būtent žurnalistų užklausos ir publikacijos padeda išjudinti – spręsti. Tikimės, kad Prasti popieriai – Vietos bendruomenių problemų žemėlapis žmonėms patiks ir suteiks galimybę savo aplinkoje kylančias negeroves, padedant žurnalistams, spręsti greičiau ir paprasčiau.

Susirandi užnugarį. Galvodama apie užnugarį, kurį man Kaune norisi dar labiau stiprinti, įgyvendinau dar vieną sumanymą – užmegzti stipresnį ryšį su vietos bendruomenių lyderiais. Kai žurnalistas kelia didesniam žmonių ratui aktualias temas, tai vietos politikams sunkiau jį ignoruoti, neatsakyti į klausimus ar kitaip juo „atsikratyti“. Drauge stiprėja ir bendruomenių poveikis – viešumas atkreipia dėmesį, užkerta kelią savivalei, „visvaldybės“ jausenai… Taip metų pradžioje atsirado „Gyvenu Kaune“ klubas ir pirmoji klubo veikla – medijų raštingumo ir skaitmeninio turinio kūrimo mokymai. Džiaugiuosi susibūrusiu klubo branduoliu ir jau pradedam galvoti apie būsimas veiklas.

Nepaisant visko, dirbi žurnalistu. Visgi kur bebūčiau ir ką beveikčiau, beorganizuočiau, didžiausias ir stipriausias mano noras yra dirbti žurnaliste, rašyti žmonėms aktualiomis temomis, ieškoti teisybės, sprendimų, išeičių. Tą ir toliau ketinu daryti su dar didesniu įkvėpimu!

Šiemet sukurtas naujas Lietuvos žiniasklaidos finansavimo modelis Medijų rėmimo fondas MRF pirmą kartą suteikė galimybę į valstybės paramą pretenduoti savarankiškai dirbantiems žurnalistams. Džiaugiuosi šiemet tapusi viena iš 9-ių fondo stipendininkų. Man tai ne tik svarbus finansinis paskatinimas dirbti žurnalistinį darbą, bet ir itin reikalinga motyvacija siekti aukštesnių profesinių standartų, tobulėti, užsiimti savanoryste, kurios mano veikloje, ypač kuriant tinklaraštį apie savo miestą, tikrai netrūksta.

Didelis dėkui laikraščio „Lietuvos rytas“ redakcijai ir kolegoms, kurie 2022 metais sugrąžino pasitikėjimą savimi ir motyvavo tęsti žurnalistinį darbą. Didelis dėkui Baltijos skaitmeninio visuomenės atsparumo tyrimų centrui DIGIRES ir jo vadovei, VDU profesorei Auksei Balčytienei už palaikymą, akademines žinias, asmeninį bendravimą – bendra veikla man tapo įkvėpimo ir sektino pavyzdžio šaltiniu. Džiaugiuosi būdama Lietuvos žurnalistų sąjungos nare – priklausymas profesinei bendruomenei man yra svarbus.

Neabejoju, kad kokybiškos žurnalistikos poreikis su dirbtinio intelekto įsigalėjimu tik dar stipriau augs, o bendra visų mūsų investicija į žurnalistiką – pasiteisins. Perfrazuojant vieną žinomą posakį: „Pasakyk, ką skaitai (vartoji) – pasakysiu, kas esi“.

Brigita Sabaliauskaitė: Devyni amatai, dešimtas – badas

Jums taip pat gali patikti

Nuomonė. Kokia kaina suksis mero svajonių ratas?

Pirmojo „Kaunas Pride“ organizatorė V. Kolbešnikova: „Pokytis įmanomas bendrume“

NUOMONĖ. Kauno valdžia miestiečiams stumia Trojos arklį?

NUOMONĖ. Statom tiltus ir bokštus, nors kiemų nesusitvarkom!