Šiemet sukako 400 metų, kaip Kaune įsikūrė seserys benediktinės, kurioms maldomis pavesta kasdien prašyti Kaunui gerovės. Kokių ateinančių metų Kaunui linki seserys benediktinės?

Benediktinių ordinas yra viena iš seniausių vienuolijų Lietuvoje. Dauguma vienuolyno seserų dirba mokytojomis, ugdytojomis, misionierėmis, užima atsakingas pareigas įvairiose organizacijose.

Seserų iniciatyva Kaune yra restauruojamas vienas iš seniausių Šv. Mikalojaus ir benediktinių vienuolyno ansamblių. Vienuolės yra benediktiniškojo paveldo saugotojos.

– Pastaruoju metu vienuolynas labai atsinaujino, gal galite paminėti iš kokių lėšų tvarkomas vienuolynas, ko dar trūksta, kas dar planuojama tvarkyti ateityje? – paklausėme viešosios įstaigos „Domus Laudis“ vadovės, doc. dr. ses. Gabrielės Aušros Vasiliauskaitės.

Daug darbų jau padaryta, už ką dėkojame visiems mūsų geradariams ir aukotojams, visi jų vardai jau surašyti gyvenimo knygoje ir mūsų maldose. Kalbant apie vienuolyno restauravimą, tai trūksta dar labai daug. Šiuo metu pagrindinis mūsų galvos skausmas yra į Eimučio gatvę griūvanti mūrinė tvora, šlaitu čiuožianti didžioji, tikriausiai buvusio Kauno miesto, tvora, supuvusios šv. Mikalojaus bažnyčios grindys su kiaurais vitražais, apleistas bažnyčios fasadas… vardyti galima būtų be sustojimo. Tačiau po mažą žingsnelį judame pirmyn.

– Šv. Mikalojus, kurio bažnytėlėje meldžiatės, yra Kauno globėjas, seserys benediktines – Kauno simbolis, ar jaučiatės ypatingos?

Turtinga mūsų istorija ir mes esame amžiais susietos su Kauno miestu. Mums yra pavesta maldomis atakuoti dangų užtariant visą Kauno miestą. Anksčiau buvo sakoma, kad jei yra kas meldžiasi už karalystę, ji nežlugs, tad Dieve mums padėk atlaikyti šią misiją.

Kuo seserys benediktinės skiriasi nuo kitų vienuolynų regulų?

Kiekviena vienuolinė bendruomenė turi savą charizmą, misiją, gyvenimo regulą. Benediktinių vienuolynai gyvena monastinį gyvenimą pagal Šv. Benedikto regulą. Šiuo metu dauguma benediktinų ar benediktinių pasaulyje gyvena uždarą kontempliatyvų gyvenimą. Visi bendruomenių nariai turime misiją nešti viltį, todėl bendrystė yra būtina. Meilė yra pagrindinis kriterijus.

Kiek vienuolėms dera būti visuomeniškoms, įsitraukti į miesto renginius, iniciatyvas ir pan.?

Mūsų bendruomenė yra pakankamai aktyviai įsitraukusi į miesto renginius ir įvairias iniciatyvas. Kiekviena sesuo turi savo profesiją ir veiklas, tad jau yra visuomeniškos. Galėčiau paminėti tokias iniciatyvas, kaip turizmo kelias ar kitas, kurios susijusios mūsų Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčia ir vienuolyno ansambliu. Šv. Mikalojus yra Kalėdų senelio pirmtakas, tad ir ši legenda galėtų tapti labiau populiarinama ir patraukli miestiečiams.

Gyvename informacijos pertekliaus amžiuje, žmogų vis sunkiau sudominti, nustebinti, tad ir Kalėdų laukiame labai materialiai, planuodami, ką valgysim, kaip pasipuošim, ką gausim dovanų?

Dovanėlių tradicijos pradininku laikome Šv. Mikalojų, kuris visoje Europoje apsilanko gruodžio 6 dieną, minint šio Miros vyskupo dieną. Žmogiška, kad kiekvienas laukiame dovanų – tai yra galimybė parodyti dėmesį savo mylimam žmogui. Tačiau per metus tų progų yra ir daugiau. Todėl mums mums, krikščionims, didžiausia šv. Kalėdų dovana yra Kristaus gimimas. Kai nebelieka prasmės ateina beprasmybė ir tos šventės virsta dar vienu skaniu pavalgymu, atrakcija, ar dar kuo tik norime, bet ne išlaukta džiaugsmo bendryste. Linkiu laukti ateinančio Kristaus, įžvelgti jį kiekviename mūsų šeimos naryje ir viltis susitaikymo ne tik su Dievu, savimi, bet ir su kiekvienu šalia esančiu.

– Įdomu, kaip šv. Kalėdų šventes švenčia seserys benediktinės, ar liekate vienuolyne, o gal vykstate į namus, lankote artimuosius?

Šventės visada yra išskirtinės, jos dėl to ir yra šventės. Šventiniu laikotarpiu ypatingai liturginė malda yra pilna iškilmingumo, prasmingumo, kuris paliečia ir sudrebiną širdį. Vienuolyne visas šventimas prasideda liturgija, kurios metu po dieninės liturginės valandos giedojimo seserys gulasi bažnyčioje kryžiumi – tai yra atsiprašymo ir susitaikymo su Dievu akimirka. Prieš šv. Kūčių vakarienę, kuriai maistą gaminame pačios, lauždamos šventintus kalėdaičius, susitaikome ir atsiprašome viena kitos. Tik tuomet galime sėsti valgyti bendrystės maisto, dalintis džiaugsmu, kad Jėzus gims šią naktį.

Po Kūčių seserys, kurių tėveliai ar artimieji gyvena Kaune, važiuoja lankyti ir laužyti kalėdaičių su jais, o likusios tvarkosi. Kitos seserys į namus grįžta tik antrą Kalėdų dieną. Didžiausia iškilmė yra gimimo, t. y. Bernelių Mišios.

– Šie metai buvo jubiliejiniai vienuolynui – šventėte fundacijos 400 metų jubiliejų, ar ir kitąmet dar vyks šiai sukakčiai skirtų įvykių?

Jubiliejų pradėjome švęsti nuo praeitų metų lapkričio mėn. ir jis bus minimas iki kitų metų lapkričio mėnesio. Kitąmet planuojame s. Cecilijos natų knygos leidybą. 400 metų fundacijos jubiliejaus proga kuriamas filmas, bet tam dar labai reikia paramos. Turime svajonę surengti bendruomenės išvyką į Subiaką, kur šv. Benediktas pradėjo savo vienuolinį gyvenimą.

– Kokias pagrindines aktualijas matote dabartinio žmogaus gyvenime, ko palinkėtumėte mums artėjančių švenčių proga?

Dabartinio žmogaus gyvenime yra labai daug bėgimo – nors ir turime greitas ir galingas technologijas, bet jos įsuka mus į dar spartesnį lėkimą. Mums reikia sustoti, rasti akimirką pamatyti kito, artimiausio žmogaus akis, iš tikrųjų išgirsti, ką jis man sako, kuo jis gyvena, o tam reikia laiko. Dievas ateina ten, kur labiausiai mes esame nusivylę, kur labiausiai esame pasimetę, save išsibarstę, ateina į mūsų silpnybes, kad iš jų atkurtų ir padarytų mus stiprius. Nepaliaukime tikėti tuo.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Sabaliauskaitė, R. Vilkelio nuotr.

Sesuo Gabrielė: „Meilė yra pagrindinis kriterijus“

Jums taip pat gali patikti

Kauniečiai tapo kultūringesni? – paklausėme Albino Vilčinsko

Šimtukininkų mokytojas perspėja, kad mokykla tampa beraščių kalve

Studentų miestas pradeda senti? – paklausėme mokslininkės Jurgos Bučaitės–Vilkės

Ar į Kauną grįžta tolerancijos netolerancijai laikai?