Kaunas po truputį keičia savo veidą. Nors bendras miesto gyventojų skaičius per pastarąjį dešimtmetį išliko gana stabilus, sparčiai keičiasi jų amžiaus sudėtis. Šiandien beveik kas ketvirtas kaunietis yra 65 metų ar vyresnis, o senjorų dalis per pastarąjį dešimtmetį nuosekliai augo.

Statistiniai duomenys rodo, kad didžiausias Kauno demografinis pokytis vyksta ne bendrame gyventojų skaičiuje, o jo struktūroje. Miestas vienu metu susiduria su dviem priešingomis tendencijomis – visuomenės senėjimu ir jaunų kartų atsinaujinimu.

Džiugina, kad moksleivių ir studentų skaičiai mieste išlieka gana stabilūs, tačiau gyventojų, pasiekusių pensiinį amžių, po truputį daugėja. Jei prieš dešimtmetį gyventojų virš 65 metų dalis buvo apie 20 proc., tai dabar siekia beveik 23 proc. Tai reiškia, kad senjorų dalis Kaune padidėjo maždaug 3 procentiniais punktais.

– Ar Kaunas patogus vyresnio amžiaus žmonėms, ar viešosios erdvės, transportas, sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos spėja prisitaikyti prie senėjančios visuomenės? – paklausiau Vytauto Didžiojo universiteto V. Kavolio instituto vadovės, sociologės doc. dr. Jurgos Bučaitės-Vilkės.

– Visuomenės senėjimą visų pirma lemia dėl gerėjančios socialinių ir sveikatos paslaugų kokybės ilgėjanti gyventojų gyvenimo trukmė. Kita priežastis – dėl demografinių pokyčių, gyventojų amžiaus grupės tampa vis labiau netolygios, nes nebėra sklandaus kartų pakeičiamumo. Kitaip tariant, jei anksčiu viena moteris vidutiniškai gimdė du vaikus, tai dabar daugėja vienišų žmonių, porų, kurios renkasi neturėti vaikų ir kt. Todėl jauniausios gyventojų amžiaus grupės ima trauktis, o dėl gyvenimo būdo pokyčių, medicinos palsaugų gerėjimo ir kitų priežasčių, gyvenančių ilgiau daugėja, todėl savivalda turėtų ypač atsižvelgti į šiuos pokyčius, tiek planuodama infrastruktūrą, tiek įvairias sveikatos apsaugos, socialines paslaugas.

– Kauno situacija yra gana išskirtinė, nes turime priešingą tendenciją, iš vienos pusės moksleivių ir studentų skaičius mieste per pastarąjį dešimtmetį ne tik kad nesumažėjo, bet ir nežymiai augo, visgi daugėja ir senjorų. Kaip manote, į ką, planuodami miestą, turėtų labiau orientuotis politikai – į jaunus žmones, kad jie norėtų likti gyventi Kaune, kurti šeimas, gimdyti vaikus, ar visgi į vyresnius?

– Tai ir yra didžioji dilema. Mano atsakymas būtų, kad ir į tuos, ir į tuos. Šiuo metu šalies mastu iš valdančios daugumos viešų deklaracijų girdisi noras skatinti gimstamumą, skirti daugiau dėmesio šeimų poreikiams. Visgi, savivaldoje šios temos skamba rečiau, savivaldybės buvo ir bus labiau suinteresuotos darbingo amžiaus žmonėmis, nes nuo jų priklauso mieste surenkami mokesčiai, užpildytos darbo vietos, kuriama gerovė. Taip jau yra, kad ir mieste kuriama infrastruktūra iš esmės yra labiausiai pritaikyta darbingiems žmonėms, kurie vyksta į darbą, skuba – tiesios gatvės, šaligatviai, dviračių takai.

– Iš tiesų, stebint infrastruktūros atnaujinimo darbus, akivaizdu, kad svarbiausias akcentas yra, kad kuo greičiau patektum iš taško A į tašką B. Tuo tarpu vyresniems žmonėms norisi daugiau jaukumo, augalų, suolelių poilsiui?

– Lietuvos savivaldybės nėra vienalytės, todėl ir jų politika skirtinga. Jei Kauno rajone yra didelis poreikis naujiems darželiams, mokykloms, nes gyventi į užmiestį keliasi daug darbingo amžiaus šeimų su vaikais, tai Kaune galbūt atvirkščiai – reikia galvoti, kaip išlaikyti mokyklas su mažėjančiu moksleivių skaičiumi. Sparčiai persiorientuoja ir savivaldybėms priklausančių ligoninių skyriai, ypač rajonuose: daugėja slaugos skyrių, geriatrijos paslaugų. Planuojant infrastruktūrą, norėtųsi daugiau individualizuoto požiūrio, visų mieste gyvenančių amžiaus grupių poreikių atliepimo.

– Kai žmogus patenka į slaugos ar globos įstaigą, jis jau tarsi ir iškrenta iš miesto gyvenimo, bet jei miestai būtų labiau pritaikyti vyresniems, turintiems įvairias negalias, didėtų socialinių paslaugų įvairovė, pasiekiamumas, galbūt daugiau vyresnio amžiaus žmonių būtų pajėgūs likti gyventi savo namuose?

– Kiek pastebiu iš viešosios erdvės, atrodo, kad Kaune ypač padaugėjo socialinių paslaugų tiekėjų, tai labai pozityvus ženklas. Girdime ir apie namuose organizuojamą slaugą, pagalbą į namus, paslaugas teikia tiek privačios, tiek viešojo sektoriaus įstaigos. Manau, ir bendra valstybės politika rodo ženklus, kad dėmesys senyvo amžiaus asmenims yra svarbus. Aišku, visuomet visko norisi daugiau, greičiau, arčiau, bet jei lygintume situaciją prieš dešimtmetį su dabartimi, tai tikrai matytume daug pozityvių pokyčių.

– Jūsų vertinimu, ar Kaunas patogus seniems žmonėms?

– Iš vienos pusės taip, nes turime pakankamai gerai išvystytą būtiniausių paslaugų tinklą – tiek parduotuvių, vaistinių, sveikatos paslaugos tiekėjų. Jei vertintume visos Lietuvos mastu, tai Kaunas nebūtų kažkuo labai išskirtinis. Labiausiai neigiamą įžvelgčiau bendrą skaitmeninę atskirtį, kurią patiria vyresni žmonės, dėl negebėjimo naudotis skaitmeninėmis paslaugomis. Žmonės nebegali nueiti į polikliniką, įstaigas be išankstinės registracijos, sumažėjo fizinių paslaugų skyrių ir pan. Ar paslaugos yra patogios vyresniems, labai daug priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus. Ar viešojo transporto vairuotojas ilgiau palauks, kol įlips senolis, ar paspaus slenksčio pažemėjimo mygtuką, ar bibliotekos darbuotoja turės kantrybės padėti senjorui prisijungti prie VMI ar kitos skaitmeninės platformos, ar atėję socialiniai darbuotojai turės laiko ir noro iki galo išsiaiškinti senjoro poreikius ir t.t. Bet iš esmės vis tiek vertinu, kad tendencija yra labiau į gerą pusę, nei blogą.

– Jei šiandien turėtumėte apie 75-erių metų tėvus, kuriems pradeda reikėti pagalbos, ar sakytumėte, kad Kaunas yra geras miestas oriai senti?

– Galiu pažvelgti į savo situaciją iš savo mamos pozicijos. Ji įpusėjo aštuntą dešimtį ir gyvena rajoninėje savivaldybėje. Mano vertinimu, vyresniam žmogui gal visgi yra patogiau rajone, nes viskas yra arčiau, stipresni kaimynystės ryšiai. Bet tai labai priklauso ir nuo vietos, kur gyvena konkretus senolis. Ar jis turi daržą, sodą, gali užsiimti mėgiama veikla. Mieste gal daugiau vienišumo, atskirties.

– Dauguma vyresnių žmonių susiduria su vienišumo problema, išeitis – stiprios, veiklios bendruomenės, įtraukiančios žmones į veiklas, kaip vertinate faktą, kad Kaune joms neskiriamas valdžios dėmesys, jos tarsi ignoruojamos?

– Nepaisant to, bendruomenės vis tiek egzistuoja, jos buriasi, organizuojasi, gal tik jų balsas nuvertintas, negirdimas, laikomas nesvarbiu, ypač planuojant miesto infrastruktūros atnaujinimus. Bet savo veiklas – kultūrines, istorinės atminties puoselėjimo, pilietiškumo – bendruomenės vysto, yra organizuotos, jose daug įsitraukusių vyresnių žmonių.

– Jūsų vertinimu, kokiems pokyčiams turime ruoštis jau dabar, ypač, galvodami apie senatvę?

– Pirmas pokytis, kad vis labiau trūks darbo jėgos, ypač sunkiose profesijose: slaugos, medicinos darbuotojų, pedagogų, inžinierių, socialinių paslaugų teikėjų, šiukšlių vežėjų, valytojų ir kt. Žmonės senės, jiems reikės vis daugiau pagalbos, bet realiai pagalbos jiems mažės, nes trūks darbuotojų. Kita tendencija – darbo rinkoje dirbs ir labai jauni, ir gerokai vyresni, nes trūks darbingo amžiaus darbuotojų, o darbdaviai bus labiau linkę išsaugoti patyrusius specialistus.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Sabaliauskaitė, R. Vilkelio nuotr.

Studentų miestas pradeda senti? – paklausėme mokslininkės Jurgos Bučaitės–Vilkės

Jums taip pat gali patikti

Ar į Kauną grįžta tolerancijos netolerancijai laikai?

Kam rūpi perbraižomos Kauno ribos? Atsako istorikas M. Balkus

Žinomas gidas L. Užomeckis siūlo atverti miesto panoramas

Kaip dirbtinis intelektas veikia mūsų smegenis? Atsako KTU mokslininkė