Liepos pabaigoje jau dešimtus metus iš eilės Kaunas surengė šimtukininkų ir jų pedagogų apdovanojimo šventę. Tai gera proga ne tik pastebėti gabiausius moksleivius, bet ir atkreipti dėmesį į mokytojų darbo kasdienybę bei kylančius iššūkius.

Aukščiausius valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatus pasiekę miesto abiturientai ir juos parengę mokytojai iškilmingai pasveikinti mero padėkos raštais, premijomis ir atminimo dovanomis.

Šiais metais jaunieji kauniečiai dar kartą patvirtino šalies lyderių vardą ir iš viso pelnė 315 aukščiausių įvertinimų – 248 valstybinių brandos egzaminų ir 67 Tarptautinio bakalaureato diplomo programos šimtukus.

Nuo praėjusių metų „Šimtukininko premija“ skiriama mokytojams, parengusiems tris ir daugiau aukščiausių pasiekimų pelniusių moksleivių. Šiemet jomis įvertinti 38 mokytojai. Premijų suma šiemet siekė 10,7 tūkst. Eur. Didžiausia mokytojams skirta premija – 500 Eur.

– Ar nemanote, kad tokie apdovanojimai, kuomet įvertiname ir apdovanojami tik šimtukininkus ir jų mokytojus, šiek tiek demotyvuoja tuos moksleivius, kurie gavo vos vienu ar dviem balais mažesnį įvertinimą ir surinko 99 ar 98 balus? – paklausiau 10 šimtukininkų šiemet išugdžiusio Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjaus informatikos mokytojo Ramūno Liuokaičio.

– Tarp mano mokinių yra keletas, kurie išties surinko vos vienu-dviem balais mažiau. Mano vertinimu, jie tokie pat verti pagyrimų ir dovanų, kaip ir surinkusieji 100- tą balų. Vis dar vertiname vaikus sporto varžybų principu, kai net viena ar dešimtoji sekundės jau yra 2-oji ar 3-ioji vieta. Nesiimu vertinti gerai tai ar blogai. Visa švietimo sistema veikia pagal šį vertinimo principą.

– Dabar daug kalbame apie Dirbtinio intelekto naudojimą, taip pat ir mokymosi procese, kaip vertintumėte, kiek prie jūsų parengtų šimtukininkų prisidėjo jų gebėjimas į pagalbą pasitelkti DI?

– Dirbtinis intelektas gali tiek padėti, tiek padaryti nemažai žalos, tai labai priklauso nuo moksleivio sąmoningumo. Mano nuomonė tokia: pirmiausia reikia mokytis pačiam, o DI naudoti tada, kai jau išmanai savo sritį ir tau reikia atlikti daug darbo. Tada jis yra labai geras pagalbininkas. Tačiau jeigu jį naudoji kaip pagalbininką mokytis ne kartu, o už tave, tai jau pats sau darai meškos paslaugą. Tas pats, kaip mama padarytų už vaiką namų darbus, o jis juos pristatytų kaip savo.

– Kiek jums mokytojo darbe padeda DI?

– Aš pats nemažai uždavinių sukuriu su DI pagalba. Taip pat tikrinu moksleivių užduotis. Tai man padeda taupyti laiką, kurį galiu skirti darbams, kurių už mane šis pagalbininkas nepadarys – analizei, užduočių, išvadų kūrimui ir kt.

– Ar pastebite, kad mokiniai, kurie ateina mokytis informatikos, šiandien yra kitokie negu prieš 10 metų?

– Tikrai yra skirtumas. Aš mokytoju dirbu 26 metus. Dabartinė karta nori labai greito rezultato, greitesnio negu anksčiau. Interneto sparta, informacijos prieinamumas suformavo įprotį: visko reikia čia ir dabar. Anksčiau galvodavai: spręsiu sunkiau, ilgiau, bet sprendimą pasieksiu per parą ar savaitę. Dabar norima rezultato per 5–10 ar 15 minučių. Visi kažkur labai skuba. Galima sakyti, kad dabartiniai moksleiviai priklauso „skrolintojų“ kartai, kai viskas yra labai dinamiška, jų veikimo būdui didelę įtaką daro visi tie „reels“-ai, „TikTok“- ai. Viskas labai greitai keičiasi, todėl žmogui nepakanka kantrybės imtis didesnių, ilgai trunkančių projektų.

– Ar dėl to keičiasi ir mokinių santykis su informacija bei atmintimi?

– Taip. Pastebiu, kad didelė dalis moksleivių yra įsitikinę, jog jiems nebūtina nieko atsiminti, nes viską galima rasti internete. Bet jeigu neatsimeni pagrindinių dalykų, kaip sukursi ką nors sudėtingesnio? Jeigu turi visko ieškoti internete, tu neoperuoji galvoje esančiais duomenimis, tu užtrunki visko ieškodamas. Yra tyrimų, rodančių, kad dėl nuolatinio informacijos ieškojimo internete žmogaus smegenys pradeda prisitaikyti prie to kad informacijos nebūtina laikyti galvoje. Jeigu galvoje turi labai mažai dalykų, koks bus rezultatas? Greičiausi, irgi menkas.

– Jei šiuolaikinio moksleivio paklaustumėte, ar jis atsimena savo telefono numerį, kiek vaikų atsakytų?

– (pašnekovas juokiasi) be šansų, kad nors vienas prisimins. Žinot, su kokiais uždaviniais mokiniams kyla didžiausi iššūkiai? Su tais, kuriuose reikia žinoti mėnesių eiliškumą ir dienų skaičių mėnesiuose. Retas moksleivis gali pasakyti visus dvylika mėnesių iš eilės. Aš nejuokauju. 11–12 klasės mokinys negali normaliai išspręsti uždavinio, nes, pavyzdžiui, neatsimena, koks mėnuo eina po liepos. Jeigu paklausi, kiek birželis ar liepa turi dienų, irgi neatsakys. Nežino net to seno būdo – ant krumplių pasitikrinti, kiek dienų turi kuris mėnuo. Paklausus, atsakymas būna: „Reikia kalendoriuje pažiūrėti“. Apie daugybos lentelę net nekalbu. Pradinėse klasėse dar mokosi skaičiuoti mintinai, o vyresniems, jeigu paklausi, kiek yra 6×7 ar 5×7, jau bus sunku.

– Jūsų vertinimu, kaip turėtų keistis mokykla, mokymo procesas, kad netaptume beraščių karta?

– Turėtų daugėti rašymo ranka ir knygų skaitymo. Rašymas ranka yra tiesiogiai susijęs su smegenų veikla. Jeigu galėčiau, telefonus mokykloje išvis uždrausčiau, kad nebūtų to nuolatinio „sėdėjimo“ telefone. Įsivaizduokim eilinę dieną mokykloje. Prieš pamoką mokinys žaidė žaidimą, nuėjo į pamoką, bet dar 5–10 minučių galvoja apie savo žaidimą – ką galėjo padaryti kitaip. Likus iki pamokos pabaigos 5–10 minučių, jis vėl galvoja, ką dar padarys, kaip tęs žaidimą, pasieks naują misiją, surinks taškų. Pusė jo laiko yra žaidime. Aišku, ne visiems tai būdinga, bet didelė dalis moksleivių yra įsitraukę į žaidimus, į virtualų bendravimą. Kai budžiu koridoriuje, skaičiuoju, kiek koridoriuje yra moksleivių ir kiek iš jų stovi neįkišę nosies į telefono ekraną. Būna kokie 5–6 iš 60, tai yra maždaug 10 procentų. Tarkim, stovi vienas šalia kito, bet nesikalba gyvai, o rašo vienas kitam, tekstina. Yra šalių, kuriose jau grįžtama prie rašymo ranka. Suomijoje buvo leista rašyti klaviatūromis, dabar vėl grįžtama prie rašymo ranka, popierinių, o ne elektroninių knygų skaitymo, rašymo ant lentos.

– Kaip vertinate mokytojų skaitmeninį atsparumą ir medijų raštingumą?

– Su medijų raštingumu yra problema, nes mokytojų amžiaus vidurkis viršija 50 metų. Jie pradėjo dirbti tada, kai išmaniųjų technologijų dar nebuvo, dalis prisitaikė prie pakitusios realybės, dalis – nebelabai. Dar viena bėda – mokyklose nebemokoma dirbti su „Word“ programa. Ji yra išimta iš 11–12 klasių kurso. Manoma, kad visi vaikai ir taip moka naudotis „Word“. Tačiau jau kokius trejus metus universitetai sako, kad mokiniai nemoka parašyti semestrinių darbų, ataskaitų, bakalauro darbų. Bėda net ne turinys – jie nemoka tinkamai suskirstyti puslapių, padaryti antraščių. Trūksta elementarios raštvedybos žinių. Dokumentas rašomas su „Enter“ ir „Space“ mygtukais: eilutės keliamos spaudžiant „Enter“, o lygiuojama spaudžiant tarpus. Tai rimta jau paprasto raštingumo problema.

– Kaune yra stiprios technologinės aukštosios mokyklos ir daug IT įmonių. Kaip vertinate Kauno moksleivių galimybes tęsti technologines studijas ir kurti karjerą Kaune?

– Kaunas technologiškai labai stiprėja. Čia yra labai daug įvairių įmonių, stiprios mokyklos, KTU Inžinerijos licėjaus moksleiviams sudaromos galimybės nueiti į skirtingas įmones, atlikti nedidelius projektus kartu su tų įmonių darbuotojais. Galima dviem ar trims dienoms nueiti į įmonę, pamatyti, ką žmonės ten iš tikrųjų dirba. KTU gimnazijoje dėstytojais ateina padirbėti darbuotojai iš Kaune veikiančių IT įmonių. Licėjaus moksleiviai važiuoja į KTU paskaitas, kurias veda dėstytojai, daro praktinius darbus laboratorijose, yra supažindinami su realiais darbais. Dėl to susidomėjimas didėja, o rezultatai gerėja.

– Kokios IT sritys dabar labiausiai domina moksleivius?

– Tendencijos keičiasi pagal tai, apie ką daugiau kalbama. Dabar auga analitikų poreikis – gebėjimas dirbti su dideliais duomenų kiekiais, juos analizuoti. Paklausūs ir programuotojai, ir testuotojai, ir svetainių kūrėjai, ir saugumo specialistai. Reikia žiūrėti, kas pačiam labiau patinka.

– IT ilgą laiką buvo laikoma labai vyriška sritimi. Ar tai jau praeitis?

– Merginų tikrai padaugėjo, ir yra puikiai dirbančių. Procentaliai jos dar nepasivijo vaikinų, bet tokio tabu, kap anksčiau, kad merginai IT srityje – ne vieta, jau tikrai nebėra.

– Dažnai kalbama apie labai aukštus atlyginimus IT srityje. Ar tai vis dar tiesa?

– Nėra taip, kad visi gauna labai aukštus atlyginimus. Tačiau jeigu lyginame su pradedančiu specialistu kitose srityse, atlygis tikrai gali bus aukštesnis.

Tačiau norint dar didesnio atlyginimo, reikės jau gerokai daugiau ir patirties, ir gebėjimų. Taip pat reikės susitaikyti su tuo, kad mokytis teks visą gyvenimą.

Startinis atlyginimas gali būti didesnis dėl konkurencingumo ir tos pridėtinės vertės, kurią žmogus sukuria. Gali būti iki 2000 eurų, o 3000–4000 eurų per mėnesį gaunančiam specialistui jau reikės ir daugiau gabumų, ir patirties.

– Pinigai už dyką nemokami. Kokie pagrindiniai iššūkiai laukia pasirinkus šią profesinę kryptį?

– Reikės nuolat mokytis. Šioje srityje technologijos kinta bene greičiausiai. Jeigu norėsi išsilaikyti aukštumoje, turėsi nuolat ne tik dirbti, bet ir mokytis. Šiame darbe reikia didelio greičio, atsakomybės, tad yra nuolatinė perdegimo rizika, darbas yra gana stresinis, tenka dirbti komandose, kurių darbuotojai yra skirtingose pasaulio šalyse. Tad daug darbo vyksta on-line, yra labai mažai gyvo bendravimo. Atsiranda ir emocinės sveikatos iššūkių.

Apibendrinant, svarbiausi dalykai, kurių norėtųsi, kad moksleiviai iš mokyklos išsineštų į gyvenimą – tai analitinio ir strateginio mąstymo gebėjimai.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Sabaliauskaitė, R. Vilkelio nuotr.

Šimtukininkų mokytojas perspėja, kad mokykla tampa beraščių kalve

Jums taip pat gali patikti

Kauniečiai tapo kultūringesni? – paklausėme Albino Vilčinsko

Studentų miestas pradeda senti? – paklausėme mokslininkės Jurgos Bučaitės–Vilkės

Ar į Kauną grįžta tolerancijos netolerancijai laikai?

Kam rūpi perbraižomos Kauno ribos? Atsako istorikas M. Balkus