Šiemet tradiciškai jau devintąjį kartą nominuota Metų Tolerancijos asmenybė Lietuvoje bei įteikta profesoriaus Leonido Donskio premija. Ką apie toleranciją, vertindamas šių dienų įvykius ir asmenybes kalbėtų L. Donskis, pabandėme paspėlioti su jo bendražyge Jolanta Donskiene.

Kovo pradžioje VDU Didžiojoje auloje 2025 Metų Tolerancijos žmogumi paskelbta Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus muziejininkė – tyrėja Danutė Selčinskaja. Tūkstančio eurų vertės Leonido Donskio premija skirta rašytojui Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ projekto iniciatoriui Sergejui Kanovičiui.

D. Selčinskaja įvertinta už ilgametį darbą tiriant žydų gelbėjimo istorijas ir saugant jų atmintį Lietuvoje. Apdovanojimas tyrėjai skirtas už istorinės atminties puoselėjimą, žmogiškumo pavyzdžių viešinimą ir darbą prieš neapykantos bei abejingumo užmarštį.

S. Kanovičiui šiemet Leonido Donskio premija skirta už nuoseklų darbą puoselėjant žydų paveldą ir saugant istorinę atmintį. Jis pagerbtas už pilietinio sąmoningumo stiprinimą, dialogo tarp skirtingai mąstančių kūrimą ir žmogaus teisių gynimą.

– Šiemet Metų Tolerancijos žmogaus paskelbimas ir Leonido Donskio premijos įteikimas išskirtinai skirtas Holokausto ir žydų atminties temai, ar ne skaudu ir ne keista, kad praėjo tiek metų, o mes vėl ir vėl grįžtame prie tolerancijos temos, vėl kylančių antisemitizmo apraiškų tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Kaip jums atrodo, kodėl žmonija šitaip negeba išmokti žmogiškumo pamokų? – paklausiau profesoriaus Leonido Donskio sutuoktinės Jolantos Donskienės.

– Metų Tolerancijos žmogaus nominacija prieš 25 metus buvo Sugiharos namų iniciatyva, kuria buvo siekiama išlaikyti atmintį apie unikalų dviejų Kaune rezidavusių diplomatų – japono ir olando duetą, kuris, veikdamas drauge, išdavė daugiau kaip du tūkstančius vizų, kurios išgelbėjo daugybę žmonių nuo mirties. Deja, nėra galimybės sužinoti, kiek iš viso vizų jiems pavyko išduoti, tačiau tai nekeičia paties polegio esmės. Renkant Tolerancijos asmenybę yra atsižvelgiama į žmogaus ilgametę veiklą, į nuoseklią jo poziciją vienu ar kitu klausimų, gebėjimą ją apginti, „atstovėti“, nepaisant aplinkybių. Leonido premija yra skiriama žmonėms už viso gyvenimo nuopelnus visuomenės tolerancijos augime. Tai, kad abi šių metų nominacijos susietos su žydų tema, manau, yra labiau atsitiktinis sutapimas, kurio nereiktų sieti su antisemitizmo apraiškomis. Mano vertinimu, antisemitizmo reiškinys egzistuoja šimtmečius, gal net tūkstantmečius, tiesiog šiais laikais šiuolaikinės technologijos mums leidžia pasiduoti dar didesnei eskalacijai, keliant ir kalbant apie šias temas, todėl ir gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad grįžta neapykantos laikai. Bet, aišku, tai sunku išmatuoti.

– Kaip manote, kur yra riba tarp tolerancijos kito, kitokiai nuomonei ir gebėjimo brėžti ribas?

– Yra labai geras Leonido pasakymas, kad tolerancija yra netolerancija netolerancijai. Tad bent aš, ko labiausiai šiuo metu pasigendu, tai rimtesnės netolerancijos netolerancijai mūsų aukščiausių šalies vadovų pasisakymuose. Jei tie, kuriuos mes patys išrinkome į valdžią, leidžia sau kalbėti dalykus, kurie yra visiškai nepriimtini, visgi iš valdžios tribūnų turėtų būti duotas atkirtis, turėtų būti išsakyta aiški ir nedviprasmiška pozicija, kas yra leistina, o kas – jokiu būdu ne. Todėl norisi aiškaus pasakymo: „aš nepritariu tokiai pozicijai”, „tai antivalstybiškas elgesys“. Kai to nėra, sukuriama tolerancijos atmosfera tokiam elgesiui, stiprinami žmonės, kurie kalba netiesą, kursto neapykantą, skatina įtampą ir susipriešinimą. Tai yra labai pavojingas, mano vertinimu, ir labai neatsakingas būtent aukščiausių šalies vadovų elgesys. Toks elgesys net pavojingesnis, nei tų kurie kursto, meluoja, manipuliuoja viešąja nuomone.

– Ką dar turime padaryti, ko turime mokyti vaikus, kaip šviesti visuomenę, kad tolerancijos daugėtų? Kaip jūs pati suprantate toleranciją, kokia tai savybė?

– Neseniai turėjau susitikimą su moksleiviais, kurio tema buvo apie toleranciją ir mane gerokai nuliūdino, kad daliai vaikų buvo visiškai neįdomu apie tai kalbėtis ir galiausiai mes baigėme pokalbį gana nedidelėje labiausiai į temą įsitraukusių ir susidomėjusių vaikų grupelėje. Mano galva, labai svarbu, kad mokytume vaikus, jog jei žmogus kitaip galvoja, nereikia iš jo tyčiotis, jį mušti, kažkaip jį bausti. Negalima persekioti žmogaus dėl jo kitoniškumo, reikia mokytis su juo kalbėti, sutarti, sugyventi. Tam ir egzistuoja šviesioji visuomenės dalis, mąstanti, komunikuojanti, kuri geba megzti pokalbį, toleruoti, pastebėti, bet ir drauge brėžti ribas, atsakingai vertinti, neleisti, kai pažeidžiamos kito ribos. Tema tikrai sudėtinga, jai nagrinėti reikia aukštų moralinių normų pajautimo ir gal net visai atskiro pokalbio.

– Sakote, kad po perdėta tolerancija imame slėpti tiesiog savo baimę duoti atkirtį, nenorą konfliktuoti, išstumti save iš komforto zonos?

– Mes matome, kas vyksta pasaulyje, matome pasaulio galinguosius, kurie demonstruoja žemą, prastą lygį, elgiasi visiškai nepriimtinai, kas sukelia beviltiškumo jauseną, tačiau ilgainiui prie to mes patys priprantame, nebekreipiame dėmesio. Ir tai pavojinga. Kaip gi nepasakyti, kai prasideda tolerancija netolerancijai, viskas pradeda griūti, nykti. Žiūrėkit, pakanka vieno „oranžinio ligonio“ už vandenyno ir visas pasaulis keičiasi tikrai ne į gera. Nes daugėja tų, kurie sako: „o, jei jis taip gali, tai ir aš galiu“, „jo elgesys man savas, priimtinas“.

– Nereikia ieškoti kitoje Atlanto pusėje, pakaktų pažiūrėti į Kauną, kuriame miesto galva – meras – taip pat nesiskaito su bendruomenėmis, gyventojais, pažiūrėkim, kas vyksta, pavyzdžiui, Šančiuose?

– Kadangi gyvenu Šetenių kaime prie Kėdainių, prisipažinsiu, į Kauną užsuku gana retai. Esu visiškai nutolusi nuo miesto reikalų, istorijų, o komentuoti tai, ko nežinau, nelabai mėgstu. Nors meilė Kaunui niekur nedingo. Pamenu, kai nusprendėme gyventi Kaune, visi stebėjosi, kaip galime gyventi tokiame „baisiame“ mieste. O mes su Leonidu, 2002-aisiais grįžę iš Amerikos, kur dirbome, Kaune iškart įnėrėme į tokį tirštą ir aktyvų akademinį gyvenimą, bendruomenę, sutikome begaliniai įdomių ir turiningų žmonių, kad ilgą laiką nepaliovėme stebėtis Kauno klodais ir sluoksniais.

– Gal prisimenate to meto Kauną, koks jis buvo?

– Šaligatviai ištrupėję, kavinių vos kelios, gatvės pustuštės, lyginant su Klaipėda, Vilniumi, Kaunas atrodė labai apleistai, nykiai. Tačiau mus visada lydėjo miesto potencialo jausena. Tad kai dabar matau jau gerokai aptvarkytus tarpukarinius Kauno modernizmo pastatus ir prisimenu tą jauseną, kai apžiūrinėdavau juos, matydavau jų apleistumą, tai dabar tikrai labai džiaugiuosi ir gėriuosi, kad situacija kardinaliai pasikeitė, kad žmonės domisi, organizuoja ekskursijas, rašo apie modernizmo architektūrą knygas. Aplamai Kaunui esu labai dėkinga, nes kai Leonidas gavo kvietimą dirbti Vytauto Didžiojo universitete, mes tikrai neįsivaizdavome, kur nuves vyro karjera, nes jis pradžioje net negavo pilno krūvio universitete, galvojome, kad teks gyventi tarp Klaipėdos, Kauno, Vilniaus. Tačiau galiausiai, galiu drąsiai sakyti, jo akademinė karjera Kaune puikiausiai išsipildė, jis pilnai save atskleidė, realizavo tiek, kiek buvo duota gyvenimo.

– Tikriausiai ir Vytauto Didžiojo universitetas tebekelia gerus jausmus, kaip vertinate, kad jam pirmą kartą vadovauja rektorė moteris? Sutikite, tai, kad gana vyriška akademinė bendruomenė pirmą kartą universiteto istorijoje patikėjo valdžios vairą moteriai taip pat yra apie augančią toleranciją, lygiateisiškumą, lygias galimybes, kas yra neaskiriama brandžios visuomenės dalis?

– Ineta buvo ir yra labai artima mūsų šeimos draugė, ji labai palaikė mane, kai likau viena, esu jai už tai labai dėkinga. Kai ji apsisprendė kandidatuoti į rektorės postą, yra man sakiusi, kad jaučia palaikančią Leonido ranką ant peties. Man buvo labai džiaugsminga diena, kai ji tapo rektore – ji puiki, laisva, tarptautiška, ją labai palaikau, kaip mokslininkę. Ir kaip moteris moterį.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Sabaliauskaitė, G. Kavaliauskaitės nuotr.

Ar į Kauną grįžta tolerancijos netolerancijai laikai?

Jums taip pat gali patikti

Kam rūpi perbraižomos Kauno ribos? Atsako istorikas M. Balkus

Žinomas gidas L. Užomeckis siūlo atverti miesto panoramas

Kaip dirbtinis intelektas veikia mūsų smegenis? Atsako KTU mokslininkė

Interviu su R. Vyžintaite – Lajiene: „Kaunas tampa beveidžiu“