Nepaisant fakto, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų mano, jog kultūra teigiamai prisideda prie jų emocinės ir socialinės gerovės, kultūriniame gyvenime dalyvauja tik kas antras šalies gyventojas. Kuo kauniečių kultūros paslaugų vartojimas skiriasi nuo kitų šalies miestų?

Šiemet Lietuvos kultūros tarybos (LKT) užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad pasitenkinimas kultūros paslaugų kokybe šalyje stabiliai auga, tačiau apie trečdalis šalies gyventojų yra prisikiriami tiems, kurie vis dar neatrado kultūros.

Tyrimo duomenys rodo, jog didžiausia dalis – 54 proc. – visuomenės sudaro žmonės, kurie kultūros gyvenime išvis nedalyvauja, o aktyvių skaitytojų ir lankytojų grupėms bendrai atstovauja 40 proc. visuomenės narių. Kūrėjų grupei priklauso 7 proc. gyventojų.

KOG instituto tyrimas „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ buvo vykdomas visoje Lietuvoje, apklausose dalyvavo 3212 įvairaus amžiaus respondentų.

Nuo 2014 m. kas trejus metus atliekamu tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti gyventojų nuomonę apie kultūros produktų ir paslaugų prieinamumą bei kokybę, jų vartojimo lygį bei asmenų dalyvavimą šios srities veiklose.

Kalbant tiek apie kultūros paslaugų prieinamumą (78 proc.), tiek apie kokybės vertinimą, Kauno rezultatas (76 proc.) statistiškai reikšmingai lenkia šalies vidurkius (72 proc.).

– Koks yra šio tyrimo objektas, kitaip tariant, ką buvo siekiama išsiaiškinti ir, ar šio tyrimo rezultatai bus naudojami tolesnėje LKT veikloje, finansavimo modelių kūrime, bendrai Lietuvos kultūros politikos formavime? – paklausiau LKT administracijos direktoriaus Albino Vilčinsko, kuris yra dirbęs Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju bei viceministru Ingridos Šimonytės Vyriausybėje.

– Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kaip žmonės dalyvauja kultūroje, kaip vertina kultūros paslaugas, jų prieinamumą, kokybę ir vartojimą. Taip pat norėjome pamatyti, kaip šie rodikliai keitėsi 2014–2026 m. laikotarpiu ir kuo skiriasi skirtingų lyčių, amžiaus, išsilavinimo, pajamų grupių bei skirtingų regionų ir savivaldybių gyventojų kultūriniai įpročiai.

Šie duomenys svarbūs ne tik kaip įdomi statistika. Jie gali padėti apskaičiuoti, patikslinti ar pagrįsti strateginiuose valstybės politikos dokumentuose numatytus tikslus, uždavinius ir poveikio rodiklius. Be to, Lietuvos kultūros tarybai jie padeda priimti sprendimus dėl programų pokyčių, projektų finansavimo, kad jie būtų kuo labiau pagrįsti realiais gyventojų poreikiais.

– Kadangi rašau apie Kauno aktualijas, mūsų skaitytojams būtų naudinga, jei palygintumėte ir išskirtumėte esminius Kauno kultūros vartojimo skirtumus nuo Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų?

– Kaunas šiuo požiūriu atrodo gana stipriai. Tiek pagal kultūros paslaugų prieinamumą, tiek pagal jų kokybės vertinimą Kauno rezultatas statistiškai reikšmingai lenkia šalies rezultatus penkiose srityse: muziejų, vizualiojo meno, dizaino ir architektūros, kino filmų, kultūros paveldo objektų ir archeologinių vietų bei knygų ir periodinių leidinių. Palyginimui, Vilnius tokį patikimą pranašumą rodo tik trijose srityse – muziejų, vizualiojo meno ir knygų.

Kalbant apie gyvai teikiamų kultūros paslaugų kokybę, nei Kaunas, nei Vilnius neturi nė vienos srities, kurioje jų rezultatas būtų statistiškai reikšmingai aukštesnis už šalies vidurkį. Čia dar svarbu atskirti patį Kauno miestą nuo platesnio Kauno regiono. Kauno apskritis, įskaitant apskrities centrą, rodo priešingą, neigiamą tendenciją. Galbūt tai susiję su tuo, kad nemažai Kauno rajono gyventojų naudojasi būtent miesto kultūros paslaugomis, todėl jų pasiūla rajone yra mažesnė.

Dar vienas įdomus dalykas – žmonių, kurie šiuo metu kultūroje nedalyvauja, noras į ją įsitraukti. Kaune šis rodiklis siekia 20 proc. ir yra statistiškai reikšmingai mažesnis už šalies vidurkį – 26 proc., taip pat mažesnis nei Vilniuje, kur siekia 27 proc. Taigi Kaune žmonės gana gerai vertina tai, ką jau turi, tačiau pritraukti naujus žmones į kultūrinį gyvenimą čia gali būti sudėtingiau, jiems reiktų sukurti daugiau motyvacijos.

– Vilnius turi daug nacionalinių kultūros įstaigų, tarptautinių renginių ir turistų. Ar tai lemia didesnį gyventojų dalyvavimą kultūroje, ar skirtumas nėra toks didelis, kaip būtų galima tikėtis?

– Ši apklausa nebuvo skirta išsiaiškinti, kaip kultūros renginiuose dalyvauja turistai ar tarptautinių renginių lankytojai. Joje buvo analizuojami Lietuvoje gyvenantys žmonės, o kultūros renginiai buvo skirstomi pagal sritis – scenos menus, vizualiuosius menus, knygas ir t. t., o ne pagal tai, ar jie valstybiniai, tarptautiniai.

Vis dėlto Vilniaus gyventojai statistiškai reikšmingai lenkia šalies vidurkį pagal bendrą kultūros vartojimą ir paveldo objektų ar vietovių lankymą. Jie taip pat gerokai dažniau save priskiria aktyviems lankytojams bei skaitytojams.

Kita vertus, kai žiūrime į konkrečias sritis – muziejų, scenos menų, vizualiojo meno prieinamumą ar kokybės vertinimą – Vilnius ir Kaunas dažniausiai yra labai arti vienas kito. Ryškiau išsiskiria nebent bibliotekos: jomis Kaune naudojasi 28 proc., o Vilniuje – 34 proc. respondentų.

– „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ kelerius metus trukusio kultūros vyksmo mieste metu Kaunas išlaikė labai intensyvų kultūrinį gyvenimą, šiuo metu kultūros renginių intensyvumas sumažėjęs, tačiau susiformavo tradicijos, išsigrynino kasmet vykstantys festivaliai, renginiai. Ar tyrimas atskleidė kažkokį skirtumą, kurį galimai įtakojo šis kultūros sostinės renginių ciklas, gal pasikeitė kauniečių kultūriniai įpročiai, kultūros vartojimas?

– Čia reikėtų būti atsargiems. Pats tyrimas nebuvo sukurtas taip, kad galėtume tiesiogiai pamatuoti KEKS2022 poveikį. Todėl sakyti, kad vieną ar kitą pokytį sukėlė būtent 2022 m. renginiai, negalime. Tačiau yra keli įdomūs dalykai, kuriuos verta paminėti.

Dviejuose rodikliuose Kauno reikšmės 2023 m. bangoje, kuri galbūt užčiuopė ir 2022 m. patirtis, buvo statistiškai reikšmingai aukštesnės. Pavyzdžiui, lankymasis istorinės atminties įprasminimo renginiuose Kaune 2023 m. siekė 56 proc., o 2026 m. – 49 proc.

Dar vienas įdomus momentas – kaip žmonės vertina scenos menų kokybės pokytį. Kauno gyventojai statistiškai reikšmingai dažniau nei šalies gyventojai mano, kad scenos menų kokybė per pastaruosius metus pagerėjo – taip mano 24 proc. kauniečių, palyginti su 18 proc. visoje šalyje.

Taigi, žiūrint į šiuos duomenis, galima sakyti, kad Kaune jaučiamas tam tikras teigiamas KEKS2022 pėdsakas. Tačiau pabrėžčiau dar kartą – tai yra interpretacija, o ne tiesioginė tyrimo išvada.

– Pasaulyje ryškėja tendencija, kad vis daugiau žmonių atsigręžia į bendruomenes, kuriose gyvena, populiarėja bendruomeniniai, neprofesionalaus meno renginiai. Ar tokią tendenciją matome Lietuvoje, Kaune?

– Šis tyrimas apklausa tiesiogiai nematavo, ar žmonės renkasi profesionalaus, ar labiau mėgėjiško, masinio pobūdžio renginius. Todėl iš jos negalime vienareikšmiškai pasakyti, kad tokia tendencija yra arba jos nėra. Greičiau atvirkščiai, turimi duomenys nepatvirtina įsivaizdavimo, kad Vilnius = profesionalus menas, o Kaunas = masinė kultūra.

Dalyvavimas dainų šventėse – vienas aiškiausių bendruomeninio ir tradicinio pobūdžio kultūros pavyzdžių Lietuvoje – Kaune siekia 23 proc. ir statistiškai reikšmingai nesiskiria nei nuo Vilniaus (21 proc.), nei nuo šalies vidurkio (19 proc.).

– Ar gyventojų atsakymuose matyti skirtumų tarp miestų dėl kultūros prieinamumo – kainų, atstumų, renginių gausos ar informacijos sklaidos?

– Taip, čia skirtumų matyti. Vilniuje statistiškai reikšmingai dažniau žmonės sako, kad kultūrinis gyvenimas yra per brangus ir kad trūksta informacijos. Kaune, priešingai, statistiškai reikšmingai rečiau nei šalyje vidutiniškai skundžiamasi, kad iki kultūros renginių ar vietų sudėtinga nuvykti.

Kita vertus, Kauno apskrityje vaizdas jau kitoks – čia ženkliai dažniau kaip kliūtis nurodoma būtent sudėtinga logistika.

Jeigu Kauną palygintume su kitais didžiaisiais miestais, jo profilis atrodo gana neutralus. Pavyzdžiui, Klaipėdoje informacijos trūkumą mini net 27 proc., o Panevėžyje net 32 proc. gyventojų skundžiasi prasta sveikata. Tuo tarpu Kaunas neturi nė vienos kliūties, kuri statistiškai reikšmingai viršytų šalies vidurkį.

– Tyrime taip pat analizavote gyventojų, kurie užsiima menu, statistiką. Kaip manote, ar Kaune yra pakankamai sudarytos sąlygos meno žmonių saviraiškai, galimybei išgyventi iš savo profesijos?

– Šis tyrimas į tokį klausimą tiesiogiai neatsako. Jame nebuvo klausiama apie salių, scenų ar kūrybinių dirbtuvių pakankamumą, savivaldybių dėmesį kultūrai ar profesionalių menininkų pajamas iš meninės veiklos.

Tačiau čia galime pasiremti kitu LKT atliktu tyrimu „Mylimas – nemylimas menininkas“. Jame matome, kad Kauno miesto savivaldybės kultūros įstaigos, palyginant su kitų didmiesčių, menininkams mokėdavo didesnį atlyginimą – tiek vertinant pagal vidurkį (989 Eurų), tiek pagal medianą (700 Eurų).

Ar tai daug, ar mažai – jau kitas klausimas. Tačiau Kauno miesto savivaldybės įstaigose menininkų atlygio nelygybė buvo mažesnė.

– Jeigu reikėtų pagal šį tyrimą pateikti po vieną rekomendaciją Vilniui ir Kaunui, kokios jos būtų?

– Vilniui, mūsų manymu, būtų verta pasirūpinti aiškesne kultūros renginių informacija – sukurti vieną centralizuotą kanalą arba geriau išnaudoti ir sustiprinti jau veikiančias platformas. Taip pat verta pasižiūrėti ir į kultūros renginių kainas.

Kaunui svarbiausia būtų pagalvoti, kaip į kultūrinį gyvenimą įtraukti tuos žmones, kurie jo dar nėra atradę. Tai jaunesni, labiau prie skaitmeninio turinio pripratę žmonės, kurie neturi artimo ryšio su kultūra ar menininkais.

Kartu Kaunui verta garsiau kalbėti apie tai, ką patys gyventojai jau pastebi – ypač apie scenos menų pažangą. Kauniečiai šioje srityje jaučia stipriausią pagerėjimą visoje Lietuvoje. Tai galėtų tapti geru pagrindu didinant pasitikėjimą kultūros politikos pokyčiais ir kitose srityse, kur kol kas toks pozityvus vertinimas silpnesnis, pavyzdžiui, kalbant apie paveldo apsaugos kokybės pokytį.

– Dėkoju už pokalbį.

Tyrimo nuoroda

Kalbėjosi Brigita Sabaliauskaitė. LKT archyvo nuotr.

Kauniečiai tapo kultūringesni? – paklausėme Albino Vilčinsko

Jums taip pat gali patikti

Šimtukininkų mokytojas perspėja, kad mokykla tampa beraščių kalve

Studentų miestas pradeda senti? – paklausėme mokslininkės Jurgos Bučaitės–Vilkės

Ar į Kauną grįžta tolerancijos netolerancijai laikai?

Kam rūpi perbraižomos Kauno ribos? Atsako istorikas M. Balkus