Kauno tapatybė – tai tema, kurią vis iš naujo peržiūri kiekviena miesto gyventojų karta. Kaip mūsų miesto tapatybę mato gimusieji “90-taisiais“?

„Liuksemburgo jūra“ – tai užuomina į laikotarpio ilgesio simboliu tapusį „Liuksemburgo radiją”, į svajonę kartais neįmanomo, į mažų dalykų dideles jūras“, – taip savo debiutinę, pernai išleistą poezijos knygą pristato kaunietė visuomenininkė, rašytoja Rūta Vyžintaitė – Lajienė.

Knygoje gausu istorijų, susijusių su Kaunu, kurias jauna poetė fiksuoja tik jai būdingu savitu stiliumi. „Liuksemburgo radijas“ jai asocijuojasi su laisva dvasia, kurioje ji gimė ir susiformavo, gyvendama Kaune.

– Kur dingo laisva Kauno dvasia, o gal ji tebuvo mūsų galvose susikurta iliuzija? – paklausėme rašytojos, visuomenininkės R. Vyžintaitės – Lajienės.

– Užaugau Kaune, kuris man visada buvo laisvų, drąsių žmonių miestas. Tačiau vienu metu mums kažkas atsitiko. Manyje vis dar gyva iliuzija, kad aplink yra daug aktyvių jaunų žmonių, turinčių savo nuomonę, tačiau kai reikia atlikti fizinį veiksmą – pavyzdžiui, ateiti į protestą prieš dabartinį miesto merą, jų yra labai mažai. Spėlioju, kas lemia pasyvumo priežastis: stoka suvokimo, drąsos ar pasitikėjimo? Man atrodo, kad tam tikro gajaus konformizmo priežastimi gali būti per menkas suvokimas, kokios gali būti demokratijos mieste sunykimo pasekmės. Antravertus, galbūt mes nežinome, kaip tai įveikti, nebetikime, kad galime kažką pakeisti. Labiausiai būtų neramu, jei tapome pasyvūs, nes bijome. Tada esame nebe Kaunas, o Minskas.

– Sutikite, Kaune labai trūksta lyderių, kurie gabėtų uždegti, įkvėpti žmones pokyčiams, galbūt dėl to visi linkę užsisklęsti savo saugiuose rateliuose?

– Jei būname tik socialiniuose burbuluose, mums susidaro įspūdis, kad kažkas kitas garsiai kalba apie Kauną – Tapinas, Šurajevas ar kiti. Tačiau jie negyvena Kaune ir jų nuomonė sklinda Lietuvos mastu, tačiau mažai girdimos visame Kaune. Tik susidaro įspūdis, kad jie girdimi, nes apie savo miestą turi kalbėti jame gyvenantys žmonės, tik tuomet tai bus paveiku. Labiausiai man kliūna jaunųjų kauniečių politinis hipsterizmas, kai tampa nebemadinga būti aistringu, drąsiu, narsiu, kai pasirenkamas politkorektiškas tonas. Sutinku, kad mums nereikia radikalėjimo, nepasvertų svaičiojimų, bet pastovėti už vertybes tikrai atėjo laikas.

– Stebint Kaune vykstančius procesus, kuomet į valdžią išrenkami asmenys, švelniai tariant, nuolat painiojantys viešuosius ir asmeninius interesus, susidaro įspūdis, kad visuomenė taip pat turi skirtingą požiūrį į vertybes?

– Man atrodo, kad mes susikūrėme iliuziją, kad dauguma žmonių nori, kad lyderiai būtų skaidrūs ir moralūs, kad remtųsi vertybėmis. Mano galva, klaidinga manyti, kad dauguma nori vertybiškų lyderių. Norime to ar ne, bet turime pripažinti, kad dalis visuomenės serga ir toleruoja tai, kad politikoje esantys žmonės vagia, naudojasi valdžia, kad susikurtų gerbūvį sau ar savo šeimos nariams. Jei tokie žmonės patys būtų valdžioje, jie elgtųsi lygiai taip pat. Užtat tai yra užburtas ratas. Vienintelis dalykas, kuris veikia mases, jei atsiranda ženkli dauguma, kuri tam priešinasi. Kaune tokios nėra.

– Kaip ją sukurti?

– Kaip apie save kalbėsime, tokie ir būsime. Tapo madinga Kauną pristatyti, kaip verslių žmonių miestą, kurį sukūrė „spekuliantai“. Tačiau tai tik viena iš dedamųjų! Kaunas visada buvo ir yra akademikų, laisvės kovotojų, hipių miestas, kuriame mes ne tik sukame „varkes“, bet ir galime susideginti, jei reikia. Mes tiesiog apie tai pamiršome kalbėti. O gal dabartinei miesto valdžiai buvo labai patogu vystyti vienintelį –„versliškumo“ naratyvą?

– Kurie Kaune įvykę pokyčiai tau kelia didžiausią nepasitenkinimą?

– Dabartinė valdžia įdėjo labai daug pastangų, kad sukurtų atsinaujinančio ir besitvarkančio miesto įvaizdį, žmonėms iš šalies, kurie negyvena Kaune, to tikrai pakanka. Tačiau gyvenantys Kaune, mano galva, į mieste vykstančius pokyčius turėtų pažvelgti kritiškiau. Išvardinsiu penkias Kaunui per pastarąjį dešimtmetį įvykusias urbanistines nelaimes, kurias įvardinčiau, kaip Kauno tapatybės naikinimą.

Numeris vienas man yra tiltas, kuris visiškai uždarys dviejų upių Santakos panoramą. Nedaug Europoje išlikusių miestų, kurie turi tokį vertingą gamtovaizdį su nuostabiais saulėlydžiais – jo sunaikinimas yra ne tik Kauno, bet ir Lietuvos netektis. Labai gaila, kad apie tai nebuvo rimtesnių diskusijų.

Dar viena Kaune sunaikinta vieta yra mūsų senamiestis, kuris vystomas be jokios vizijos, naikinant buvusią autentišką dvasią. Senamiestyje nebeliko jokio pasakojimo, po rekonstrukcijos galime konstatuoti šios miesto dalies mirtį.

Trečioje vietoje – miesto medinis paveldas. Sunaikinti ištisi kvartalai Šančiuose, Vilijampolėje, pavieniai objektai Žaliakalnyje. Nesiplėsiu, bet būtų pakakę perimti gerąsias praktikas, kad ir iš Vilniaus Šnipiškių rajono. Siūlymų ir entuziazmo iš specialistų buvo pakankamai. Lygiai taip pat turime visiškai nevystomas upių pakrantes, kurias rizikuojame ir visiškai prarasti, kaip, pavyzdžiui, Šančiuose.

Pliuso miestui neprideda ir tokie „pritempti“ projektai, kaip Mokslo sala. Netrūksta sunaikintų miesto dvasiai buvusių svarbių vietų – Vytauto parko karuselės, Ledo arena šalia Kauno laiptų. Palyginčiau Kauno tvarkymą su euroremontu, kai išmetamas vertingiausias istorines dalis keičiame pigiu plastiku. Kaunas tampa beveidžiu, tokių miestų pasaulyje – tūkstančiai. Tikrai galėjome viską padaryti gerokai geriau.

– Kadangi iš esmės gerai gyvename, tai niekas nenori nepatogumo bei kelti „audrų stiklinėje“?

– Visuomenė gyvena tam tikrais ciklais – sunkūs laikai pagimdo laimingus žmones, deja, laimingi žmonės sukuria priežastis sunkiems laikams. Mano galva, dabartiniai laikai jau yra sunkūs. Galbūt iki jų jau buvome persisotinę patriotinės retorikas, padarėme jai pauzę, tačiau turime persvarstyti savo tikslus ir mąstyseną, nebegalime visų minčių projektuoti tik į gerbūvio kūrimą, nes ateina laikas, kai galime viską vienu ypu prarasti. Jei dabar stokojame drąsos, tai neturėsime jos ir rimtesnėse situacijose. Mano tėvų karta buvo labai orientuota į materialinės gerovės kūrimą, tačiau mano karta neturėtų aklai to perimti. Man gėda, kad Kaune džiaugiamės lygiu asfaltu ir treniruokliais parkuose: tai yra savęs nuvertinimas. Čia kaip didžiuotis neišpuvusiais dantim. Turim galvoti plačiau, daugiau. Turim svajoti.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Sabaliauskaitė, R. Vilkelio nuotr.

Interviu su R. Vyžintaite – Lajiene: „Kaunas tampa beveidžiu“

Jums taip pat gali patikti

Kam rūpi perbraižomos Kauno ribos? Atsako istorikas M. Balkus

Žinomas gidas L. Užomeckis siūlo atverti miesto panoramas

Kaip dirbtinis intelektas veikia mūsų smegenis? Atsako KTU mokslininkė

Kauno tvarkymas – be tvarios vizijos